Inercinė navigacijos sistema
Inercinė navigacijos sistema (INS; angl. inertial navigation system) – navigacijos įrenginys, kuris naudoja judesio jutiklius (akcelerometrus), sukimosi jutiklius (giroskopus) ir kompiuterį, kuris skaičiuoja padėtį, orientaciją ir momentinį greitį.[1][2] Dažnai inerciniai jutikliai yra papildomi barometriniu aukščiamačiu, o kartais ir magnetiniais jutikliais (magnetometrais) ar greičio matavimo prietaisais.[1] INS naudojamos mobiliuosiuose robotuose, transporto priemonėse ir kitur, įskaitant: laivuose, orlaiviuose, povandeniniuose laivuose, valdomose raketose ir erdvėlaiviuose.[1][2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Inercinės navigacijos sistemos ištakas galima rasti dar XIX amžiuje: 1852 m. Léon Foucault apibūdino giroskopą, o 1908 m. Max Schuler sukūrė girokompasą.[3] XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Sperry Corporation kurti navigacijos prietaisai rodė padėtį, bet ne greitį ar pagreitį.[3] Pirmoji pilna inercinės navigacijos sistema buvo sukurta vokiečių 1942 m. ir panaudota V-2 raketoje.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Titterton, David; Weston, John (2004). Strapdown Inertial Navigation Technology (2nd leid.). Institution of Engineering and Technology (IET). ISBN 9780863413582.
- ↑ 2,0 2,1 „navigacija“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-04-14.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Wrigley, W (1977). „History of Inertial Navigation“. Journal of the Institute of Navigation. 24 (1): 1–6.