Ibn al-Arabijus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
al-Arabijus
Ibn Arabi.jpg
Imaginacinis Ibn al-Arabijaus portretas
Visas vardas: Abū ʿAbd Allāh Muḥammad ibn ʿAlī ibn Muḥammad ibnʿArabī al-Ḥātimī aṭ-Ṭāʾī
Gimė: 1165 m. liepos 26 d.
Mursija, Al Andalusija
Mirė: 1240 m. lapkričio 16 d. (75 metai)
Damaskas, Ajubidų sultonatas
Religija: islamas
Kiti titulai: šeichas
Veikla: poetas, filosofas, mokslininkas
Sritis: sufizmas, metafizika
Commons-logo.svg Vikiteka: Ibn al-ArabijusVikiteka

Ibn al-Arabijus (pilnas vardas arab. أبو عبد الله محمد بن علي بن محمد بن عربي الحاتمي الطائي = Abū ʿAbd Allāh Muḥammad ibn ʿAlī ibn Muḥammad ibnʿArabī al-Ḥātimī aṭ-Ṭāʾī; g. 1165 m. liepos 26 d. – m. 1240 m. lapkričio 16 d.) – sufijų šeichas, poetas, filosofas, islamo mokslininkas.

Gimė Andalūzijoje, Mursijoje, save kildino iš arabų beduinų poeto Hatimo al-Tai giminės. Jaunystėje tarnavo Mursijos valdovo Ibn Mardanišo armijoje. Vėliau prisijungė prie Almohadų, studijavo Sevilijoje pas įvairius valdininkus. Fese sutiko savo dvasinį mokytoją Mohamedą ibn Kasimą al-Tamimį. Vėliau atliko hadžą ir pragyveno Mekoje 3 metus, kur pradėjo rašyti savo pagrindinį veikalą „Mekos apreiškimai“ (arab. الفتوحات المكية = Al-Futūḥāt al-Makkiyya). Keliavo po Siriją, Palestiną, Iraką, Mažąją Aziją. Kelionių metu rašė, susitiko su žymiais sufijais ir islamo žinovais.

Be daugybės kitų ezoterinių titulų, Ibn al-Arabijus skelbėsi esąs iš Muhamado Tikrove (haqiqah muhammadiyyah) vadinamo archetipų pasaulio kylančios Muhamado šventumo institucijos (walayah) antspaudu (khatam). Sėkėjų vadinamas religijos gaivintoju (muhyi al-din), didžiausiuoju tarp mokytojų (shaykh al-akbar), priešininkų tuo tarpu laikytas religijos naikintoju (mumit al-din). Al-Arabijų pasmerkė dabar vahabitų aukštinamas teisininkas Ibn Taimija, o Ibn Chaldunas Aleksandrijoje paskelbė fatvą („įsaką“) raginantį sudeginti visus šio filosofo veikalus.

Svarbiausiame savo veikale, „Mekos apreiškimuose“ (pirmas juodraštis baigtas 1231 m., o antrasis – 1238 m.) jis nagrinėja ontologijos, kosmologijos, eschatologijos, profetologijos, Korano egzegezės, dieviškosios vaizduotės, hurufizmo, teisės, šarijos, etikos klausimus. Veikalas neturi aiškios loginės struktūros, nuolat apeliuoja į sapnus, regėjimus, apreiškimus.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Uždavinys, Algis 2007. Sufizmas islamo civilizacijoje. Kaunas: Atviros visuomenės studijų asociacija