Gutijai
Gutijai arba kutijai (akadų kalba: kuti-im) – senovės Artimųjų Rytų tauta, gyvenusi dab. Irano vakarinėje dalyje, vidurinėje Zagroso kalnyno dalyje (istoriniame Lurestano regione). III tūkst. pr. m. e. šis pavadinimas taikytas vienai etninei grupei, kalbėjusiai neidentifikuota gutijų kalba, kurios šaltinių beveik neišliko.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gutijai buvo kalnų klajoklių gentys. Minimi XXV a. pr. m. e. šumeriškame šaltinyje, kur vardijamos tautos, mokančios duoklę Adabo karaliui Lugal-Ane-Mundu. Šiame sąraše jie minimi tarp Subartu šiaurėje ir Elamo bei Marhaši pietuose.
XXIII a. pr. m. e. Akado valdovas Sargonas Didysis mini juos tarp pajungtų tautų, gyvenančius tarp lulubių ir armanu šiaurėje bei nikku ir Dero pietuose. Naramsino steloje pasakojama apie Akado mūšį su gutijais, kuriame kalnų klajokliai, vadovaujami karaliaus Gulaano išžudė 90 tūkst. Akado karių, tačiau vėliau buvo nugalėti. Šarkališaris irgi rašo apie gutų karaliaus Šarlago paėmimą į nelaisvę ir gutijų pavergimą.
Nepaisant to, gutijai suvaidino reikšmingą vaidmenį tuometinėje Artimųjų Rytų istorijoje. Pasinaudoję Akado imperijos silpnumu, jie rengė grobiamuosius žygius į pasienio teritorijas, kol galiausiai jiems pavyko paimti imperijos sostinę Akadą, o vėliau Uruką. Mesopotamijoje įsitvirtino Gutijų dinastija. Jos karalius Eridupiziras XXII a. pr. m. e. titulavosi gutijų ir „Keturių pasaulio ketvirčių“ (t. y. Šumero, Akado, Elamo ir Sirijos) valdovu.
Gutijų dinastijos laikais pietinėje Mesopotamijoje prasidėjo nuosmukis, kurį lėmė bloga administracija, badas ir neramumai šalyje. Apie 2050 m. pr. m. e. Uruko valdovas Utuhengalis nugalėjo paskutinįjį gutijų valdovą iš šalies ir baigė jų viešpatavimą Šumere.
Gutiumo regionas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Senovės Irano regionas: Gutium | |
|---|---|
| Šalis | vakarų Iranas |
| Tautos | gutijai, kasitai ir kt. |
| Vėlesnis pav. | Lurestanas |
| |
Nors etninių gutijų likimas nėra žinomas, nuo II tūkst. pr. m. e. jų etnonimas (Gutu-um, Guti-u; vėliau: Quteu, Guti) naudotas apibendrintai įvardinti skirtingos kilmės etnines grupes, gyvenusias kalnuotose teritorijose į rytus nuo Mesopotamijos. Šis regionas buvo vadinamas Gutiumu (šumerų kalba: Gu-tu-umki, Gu-ti-umki) ir iš esmės sutapo su vėlesniu Lurestanu. Jis buvo į šiaurę nuo Elamo ir į pietus nuo Lulubu. Iš Gutiumo buvo kilusi ir tokia tauta, kaip kasitai.
Kontroversijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Su gutijais yra susiję keletas neįrodytų hipotezių, kurios vis dar kelia diskusijas mokslininkų tarpe. Viena jų susijusi su gutijų išvaizda. Julius Oppert 1877 m. publikavo keletą dantiraščio lentelių, kuriose gutijai ir Subartu vergai aprašomi kaip terminu namrum ar namrûtum, kurį mokslininkai linkę versti „šviesus“, „šviesiaodis“. XX a. I pusės archeologų tarpe buvo paplitusi nuomonė, kad gutijai buvo šviesiaplaukiai ir baltesnės odos. Ši hipotezė kol kas nėra patvirtinta.
Julius Opert palaikė idėją, kad gutijai buvo indoeuropiečiai ir siejo jų pavadinimą su gotais (kuriuos Ptolemėjas vadino Guti). Ši hipotezė nėra rimtai svarstoma, tačiau kartais naudojama kaip argumentas pabrėžiant Irano arijiškumo idėjas[1].
Keli iš gutijų užrašymo variantų yra Qurtie, Qurti, ar Kurdu, kas kelia minčių apie sąsajas su kurdais[2]. Anot Mallory, kurdų protėviai indoeuropiečiai atsikėlė į regioną tik praėjus daugiau nei tūkstančiui metų nuo gutijų etnonimo atsiradimo [3]