Gerovės valstybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Gerovės valstybė – socialinių institutų visuma, leidžianti valstybei reguliuoti ekonomiką, prekybą, socialinę sferą, dirbančiųjų ir darbdavių santykius, kainodarą, socialinį ir materialinį aprūpinimą, gyvenamąją statybą, darbo, sveikatos ir socialinę apsaugą ir draudimą, užimtumą, netgi kultūrą ir mokslinius tyrimus.

Gerovės valstybės teorija per pastarąjį pusamžį buvo labiausia išvystyta klasikiniais tapusiuose G.Espig-Andersen, R.Titmus darbuose. Pagrindiniai gerovės valstybės požymiai - visų jos gyventojų socialinis apgintumas ir atsparumas kriziniams išbandymams.

Mokslinėje teorijoje yra apibrėžiami ir įvertinami tipiškiausi gerovės valstybės modeliai: 1) Institucinis-perskirstomasis-socialdemokratinis, kurio daugiausia bruožų yra Šiaurės Europos valstybėse, 2) Bismarkinis – korporatyvinis modelis, kurio daugiausia savybių yra kontinentinės Vakarų Europos šalyse, 3) Marginalinis – liberalus modelis, kurio daugiausia bruožų Europoje turi D. Britanija, Airija ir Šveicarija, 4) Korporatyvinis – klientelistinis modelis, kurio daugiausia savybių yra Pietų Europos šalyse, 5) Marginalinis-liberalus modelis Šiaurės Amerikoje, 6) Rytų Azijos ir Okeanijos šalių marginalinis-liberalus modelis ir 7) Rytų Europos korporatyvinis – liberalus- klientelistinis modelis.

Gerovės valstybei pasak socialdemokratinės ideologijos yra būdinga aukštas BVP, žemas socialinę nelygybę atspindintis Gini koeficientas, aukštas užimtumas, žemas nusikalstamumas, normali gamtinė, urbanistinė ir informacinė aplinka, sveikatingumas ir ilgaamžiškumas, socialinis apgintumas ir žmogaus teisės, pilnatvė ir pasiturėjimas šeimoje bei giminėje, kaimynystėje ir bendruomenėje, organizacijose bei valstybėje, pagarba ir atsakingumas darbe bei laisvalaikyje.

Radikalesni kairieji teigia, kad tik kai yra sukurta pastovi sistema, galima leisti kai kurias sferas perduoti privačios iniciatyvos valdymui, nes pasak liberalios ideologijos ji geriau sugeba tvarkytis su biurokratija, be kurios valstybinis reguliavimas yra neįmanomas. Tačiau šios sferos vis tiek palieka valstybės kontrolėje, kad būtų išlaikyti gerovės valstybės standartai. Socialdemokratai gerovės valstybę laiko tarpine stadija kelyje į demokratinio socializmo visuomenę.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jolanta Aidukaitė, Natalija Bogdanova, Arvydas Guogis. Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė? Monografija / Vilnius : UAB „ Spaudmeta“, 2012. ISBN 978–609-95257-6-1. 412 p