Gen'yōsha

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Gen'yōsha (jap. 玄洋社, Juodojo vandenyno draugija) – slapta Japonijos imperijos draugija, besivadovavusi panazianizmo idėjomis. Tarptautinis Karinis Tolimųjų Rytų Tribunolas grupę priskyrė ultranacionalizmui.

Priešistorė

Prieš susikuriant Juodojo vandenyno draugijai ji jau egzistavo. Tačiau iki 1881 m. ji buvo žinoma kitu vardu – Koyosha (Tamsaus vandenyno draugija). Šis klanas kovojo už senosios feodalinės sistemos grįžimą Japonijoje, norėta sugrąžinti valdžios išmokas ir privilegijas samurajų klasės atstovams. Koyosha dalyvavo įvairiuose buvusių samurajų sukilimuose Kiusiu saloje, prieš to meto Meiji valdžią. Viskas kardinaliai pasikeitė 1877 m. po Satsuma sukilimo slopinimo. Draugija atsisakė visų savo buvusių tikslų, prisijungė prie judėjimo už laisvę ir žmonių teises ir suformavo naują politinę organizaciją.

Įkūrimas

1881 m. Juodojo vandenyno draugija visiškai pakeitė savo kryptį. Šį kartą deklaruotos vertybės – imperatoriškoji šeima svarbiausias politinis organas, pagarba imperijai ir žmonių teisių užtikrinimas. Tačiau po visu šiuo skelbiamu fasadu slypi tikrasis uždavinys – japonų karinės jėgos plėtimas į Azijos žemyną. Naujoji draugijos kryptis atsispindėjo ir naujame pavadinime „Juodojo vandenyno draugija“ (玄洋社 Gen'yōsha). Pavadinimas parinktas pagal sąsiaurio, atskiriančio pačią pietinę Japonijos salą su Korėjos pusiasaliu, pavadinimą. Oficialusis organizacijos įkūrėjas – ponas Kotaro Chiraoka, išeivis iš įtakingos Kiusiu salos samurajų šeimos. Nors būtent jis sumanė įkurti Juodojo vandenyno draugiją, tačiau labiau už jį išgarsėjo kitas jo bendražygis, organizacijos vadovas – Mirsuru Toijama, išeivis iš nekilmingos Kiusiu salos šeimos.

“Juodojo vandenyno” draugija laikoma viena iš pirmųjų japonų slaptųjų tarnybų, kurios informacijos rinkimui pradėjo naudoti slaptuosius agentus. 1957-aisiais metais išleistoje G.R. Stori knygoje “Dvigubas patriotas” ši organizacija vadinama teroristine, užsiimančia, be kita ko, ir žvalgybinės informacijos rinkimu.

Istorija

Jei Juodojo drakono draugija pagrindinį savo dėmesį buvo sukoncentravęs į Rusiją, tai Juodojo vandenyno draugija daugiausiai investavo ir šnipinėjo Kinijoje, rinkdamas žinias apie kinų planus bei sumanymus. Japonas M.Toijama asmeniškai rūpinosi, kad svarbi informacija apie Kiniją čia pat būtų pateikta Japonijos armijos vadovybei.

Klano taktika, kuri buvo parengta, tam kad jie pasiektų savo tikslus, buvo labai toli nuo taikos principo. Draugija veiklą pradėjo kaip teroristinė organizacija. Slaptai įdarbinti nepatenkinti buvę samurajai, vykdė organizuotą nusikalstamumą, naudojo smurto ir žudymo politiką prieš užsieniečius ir liberalius politikus. 1881 m. draugija panaudojo bombą, prieš tuometinį užsienio rekalų ministrą nepritardami jo parengtai sutarčiai. Bomba ministrą sužeidė labai stipriai, nutraukė dešinę koją. Išgyvenęs išpuolį jis atsistatydino iš politikos. 1892 m. rinkimuose draugija panaudojusi bauginimo ir smurto kampaniją, slaptai padėjo Matsukata Masayoshi laimėti rinkimus, klastojant rinkimų rezultatus.

Tikslai

Vienas iš pagrindinių draugijos tikslų buvo intervencija į daugelį Kinijos slaptųjų draugijų, iš jų kai kurios buvo labai priešiškos Japonijos atžvilgiu. Tačiau Kinijos slaptosios draugijos kartu su Juodojo vandenyno draugija vienijo bendras tikslas - Čing dinastijos nuvertimas. 1881 m. Mitsuru Tojama išsiuntė daugiau nei 100 geriausių vyrų į Kiniją rinkti informacijos ir įsiskverbti šias slaptas draugijas. Vienas iš pirmųjų, sėkmingiausiai įsiskverbęs į Kinijos slaptas tarnybas ir išsamiai aprašęs apie slaptųjų draugijų veikimą buvo Juodojo vandenyno draugijos narys Hiraya Amane. Jis padėjo įkurti draugijos būstinę Kinijos Hangzhou mieste. Draugija ne tik skyrė lėšų ir ginklų slaptoms draugijoms, bet taip pat suteikė prieglobstį Japonijoje, lyderiams kuriuos persekiojo Čing valdžia.

Kitas Gen'yōsha veiklos sfera buvo Korėja. Gen'yōsha įsteigė darbo grupę, kuri parengė išsamius topografinius Korėjos žemėlapius. Draugija tikėjosi, kad šie žemėlapiai padės ateityje japonų invazijos į korėją metu. Gen'yōsha taip pat aktyviai palaikė Donghak judėjimą, kadangi žinojo, kad ir mažiausia priežastis gali sukelti karą tarp Kinijos ir Japonijos. Korėjos Karalienės Min nužudymas 1895 metais, siejamas su Juodojo vandenyno draugija, manoma jog tai įvykdyta Japonijos ministro Seule, Miura Goro iniciatyva.

Po Korėjos aneksijos 1910 m. draugija toliau dėjo pastangas teritorijos plėtimui. Šalies viduje, tai sudarė politinę partiją, pavadintą Dai Nippon Seisantō kovoti su socializmo įtaką darbuotojų profesinėms sąjungoms.

Geišų dalyvavimas

Savo tikslų siekdami “Juodojo vandenyno” atstovai mėgo naudotis viešnamių paslaugomis. Draugija įkūrė didelį viešnamių tinklą visoje Kinijoje (o vėliau visoje Pietryčių Azijoje). Valdė prestižinių viešnamių tinklą Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje, kuris padėdavo nariams slaptai susitikti ir būti nesekamiems, o taip pat surinkti informaciją. Be to, tai yra pelningas papildomas verslas. Viešnamiuose surinkta naudinga informacija vėliau naudojama, kaip šantažas, ar kaip tiesiogine priemonė nuversti priešininkams. Specialiai apmokytos prostitutės puikiai žinojo, kaip prakalbinti atklystančius aukšto rango politikus, ministrus, karininkais. Beje, užsiimdamas prostitucijos verslu “Juodasis vandenynas” ne tik rinko slaptą informaciją, bet ir turėjo nuolatinių, pastovių finansinių įplaukų į savo kasą, todėl nebuvo absoliučiai priklausoma nuo Japonijos vyriausybės. “Juodojo vandenyno” draugija net įsteigė lavinimo mokykla tokioms agentėms kaip Saporas Hokkaido mieste.

Iširimas

Galutinai Juodojo vandenyno draugija buvo išardyta tik Japonijos okupacijos metais, amerikiečių organizacijų pastangomis. Po Antrojo pasaulinio karo tiek Juodojo drakono, tiek Juodojo vandenyno draugija prarado savo reikšmę ir sunyko. Apie šias organizacijas teliko gražių, kvapą gniaužiančių legendų. Dauguma japonų pagarbiai vertina savo šalies praeitį.

Literatūra

The Encyclopedia of Espionage by Norman Polmar and Thomas B. Allen (ISBN 0-517-20269-7)
Deacon, Richard: A History of the Japanese Secret Service, Berkley Publishing Company, New York, 1983, ISBN 0-425-07458-7
Jacob, Frank: Die Thule-Gesellschaft und die Kokuryûkai: Geheimgesellschaften im global-historischen Vergleich, Königshausen & Neumann, Würzburg, 2012, ISBN 978-3826049095
Jacob, Frank (Ed.): Geheimgesellschaften: Kulturhistorische Sozialstudien: Secret Societies: Comparative Studies in Culture, Society and History, Königshausen & Neumann, Würzburg 2012, ISBN 978-3826049088
Jacob, Frank: Japanism, Pan-Asianism and Terrorism: A Short History of the Amur Society (The Black Dragons) 1901-1945, Academica Press, Palo Alto 2014, ISBN 978-1936320752
Kaplan, David; Dubro, Alec (2004), Yakuza: Japan's Criminal Underworld, pp. 18–21, ISBN 0520274903
Min, Anchee (2003). The Last Empress. Houghton Mifflin. ISBN 0-618-53146-7.
Gordon, Andrew (2003). A Modern History of Japan: From Tokugawa Times to the Present. Oxford University Press. ISBN 0-19-511061-7.
Jacob, Frank (2012). Die Thule-Gesellschaft und die Kokuryûkai: Geheimgesellschaften im global-historischen Vergleich. Würzburg:
Königshausen & Neumann. ISBN 978-3826049095.
Victor, George (2005). The Pearl Harbor Myth, Rethinking the Unthinkable. Potomac Books Inc. ISBN 1-59797-042-5.
Crowdey, George (2006). The Enemy Within, A History of Espionage. Osprey Publishing. ISBN 1-84176-933-9.