Juodojo drakono draugija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Ryōhei Uchida, Juodojo drakono draugijos įkūrėjas

Juodojo drakono draugija (Kyūjitai; 黑龍會; Shinjitai: 黒竜会 kokuryūkai), neretai dar vadinama Amūro Jūros draugija – įtakinga japonų slapta organizacija, įsteigta 1901 m. Draugijos įkūrėjas Ryohei Uchida, jis buvo ankstesnės slaptos draugijos – Juodojo vandenyno draugijos narys. Pagrindinis šios draugijos tikslas – padėti Japonijos vyriausybei Mandžiūrijoje sumažinti Rusijos politinę, ekonominę ir karinę įtaką, išstumti Rusiją iš Mandžiūrijos. Šiaurės Mandžiūrija su Rusija ribojasi ties Amūro upe. Kinai šią upę vadino Juoduoju drakonu, japonai – Kokiuriu. Draugija rinko žvalgybinę informaciją ir padėjo savo vyriausybei vykdyti antirusišką politinį kursą. Ji turėjo įtakos Japonijos užsienio politikai iki pat Antrojo pasaulinio karo. Šis slaptas, įtakingas, žiaurių veikimo metodų nevengiantis klanas įkurtas dar ir dėl to, kad pirmoji oficiali slaptoji japonų tarnyba prarado savo įtaką – jos veikla tapo žinoma ne tik pačioje šalyje, bet ir užsienyje. O slaptoji tarnyba, netekusi slaptumo, jau niekam tikusi. R. Utida manė, kad Japonijos nepriklausomybei didžiausią grėsmę kelia būtent Rusija. Šiuos savo argumentus jis grindė tuo, kad dažnai lankydamasis Rusijoje, rusus perprato kiaurai. Netrukus Juodojo drakono draugija tapo labai įtakinga ir tuo pačiu agresyvia slaptąja organizacija. Į ją dažniausia buvo priimami jauni japonai, laikantys save šalies patriotais ir mėgstantys vadintis „narsiais riteriais“. Per pirmuosius keliolika metų ši organizacija labai išaugo, bet apie jos egzistavimą beveik niekas nenutuokė. Jai priklausė net kai kurie to meto Japonijos ministrai ir kariškiai. Pirmą kartą spaudoje apie draugiją užsiminta tik maždaug 1930 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mandžiūrijos šiaurinė siena su Rusija ėjo per Amūro upę, kinams žinomą kaip Juodojo Drakono upė, japonams – kaip Kokiuriu. Vienas kitos japonų slaptos organizacijos – „Juodojo okeano“ draugijos – lyderių Riohei Utida įsteigė „Juodojo Drakono“ klaną iš dalies dėl to, kad pirmoji draugija prarado savo slaptumą ir išgarsėjo už Japonijos ribų. R.Utida, dažnai lankęsis Rusijoje, irgi tikėjo, kad tik toji valstybė gali rimtai kelti grėsmę Japonijai. Todėl jis laikė savo pareiga sukurti specialiąją tarnybą, kuri užsiiminėtų žvalgyba prieš Rusiją.

„Juodojo Drakono“ klanas netrukus tapo pačia įtakingiausia ir agresyviausia slapta draugija Japonijoje. Jos nariai, pasirenkami iš jaunų patriotų, vadino save ne kitaip, kaip tik „narsiais riteriais“. Patį draugijos egzistavimą ir jos staigų gausėjimą sekėsi išsaugoti griežtoje paslaptyje daugelį metų, nepaisant to, kad kartais į ją įeidavo ministrų kabineto nariai ir aukštus postus užimantys kariškiai. Pirmą kartą draugija Japonijoje buvo paminėta spaudoje tik ketvirtajame dešimtmetyje.

Įgavusi politinės įtakos „Juodojo Drakono“ vadovybė ėmė nurodinėti Japonijos valdžiai, kokius žmones galima skirti į svarbias pareigas, o kokių – ne. Be „Juodojo Drakono“ žinios niekas negalėjo tapti ministru ar generolu. Ši organizacija taip pat kontroliavo ir visus karo atašė skyrimus. Pirmuoju Japonijos gynybos atstovu paskirtas pulkininkas Motodziro Akasi. Draugija karštai pritarė M.Akasio paskyrimui, bet pareikalavo, kad jis gautų „klajojančio atašė“ statusą ir turėtų galimybę važinėti kaip oficialus asmuo po įvairiais Europos šalis, kur gyveno daug išsiųstų arba pabėgusių iš Rusijos revoliucionierių. Pasirinkimas buvo sėkmingas. Pulkininkas pasirodė esąs sumanus, gudrus diplomatas. Pirmoji jo paskyrimo vieta – Rusija. Japonijos–Kinijos karo metu, 1894–1895 metais, pulkininkas dirbo būtent Rusijoje. Rusijos kontržvalgyba žinojo, jog pulkininkas M. Akasi – Japonijos imperatoriškojo Ginkluotųjų pajėgų štabo karininkas. Daugiau apie pulkininką rusai nieko nežinojo. Ilgainiui M. Akasi visgi suteiktas „atašė keliautojo“ statusas. Tai reiškia, kad jis turėjo galimybę važinėti ne tik po Rusiją, bet ir po visas Europos šalis. Taigi, lankydamasis Paryžiuje, Vienoje, Londone ar Berlyne, jis turėjo galimybę bendrauti su nuo bolševikų revoliucijos pabėgusiais „baltaisiais“ rusais.. Laikydamasis draugijos instrukcijų, M. Akasis mokėjo jiems solidžius honorarus už jų suteiktą vertingą informaciją apie Rusijos specialiąsias tarnybas.

Iš pradžių draugija rinko žinias tik apie Rusiją ir Mandžiūriją, bet ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje į interesų sferą buvo įtraukti Korėja, Kinija, Filipinai, Malaizija, Honkongas, Singapūras, Indija, Afganistanas, Etiopija, Turkija, Marokas, Karibų baseino, Pietų Amerikos šalys ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Draugija taip pat užmezgė tvirtus ryšius su Sun Jatsenu, Kinijos gomindanininkų partijos, pavertusios feodalinę Kiniją šiuolaikiška valstybe, lyderiu.

Iširimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ketvirtajame dešimtmetyje Vakarų žurnalistai dažnai „Juodojo Drakono“ draugiją vadino tai Japonijos vyriausybės šešėline struktūra, tai prilygindavo ją kriminalinei mafijos tipo organizacijai. Beje, draugija kartais iš tiesų nevengdavo vykdyti nusikaltimų, todėl jos lyderį kartais vadindavo „pilkuoju imperatoriumi“. Prieš išnykdama draugija ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje palaikė kažkokius miglotus ryšius su nacistais.

1945 metais rugsėjo mėnesį amerikiečių generolas Duglas Makartūras oficialiai išvaikė šią organizaciją, liepdamas suimti septynetą svarbiausių vadovų. 1945-aisiais Japonija jau buvo kapituliavusi, todėl amerikiečiai stengėsi savo žinion perimti pagrindines japonų institucijas, galinčias kelti bent menkiausią grėsmę. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog šitaip pasielgdamas amerikiečių generolas apsijuokė. Tais metais „Juodasis Drakonas“ ir be amerikiečių išvaikymo buvo praradęs įtaką ir jau nebeegzistavo. Beje, du iš generolo suimti numatytų asmenų niekada nepriklausė šiai organizacijai. Vienas iš „Juodojo Drakono“ lyderių, kurį 1945 metais ketino suimti generolo D. Makartūro tarnybos, pasirodo, jau buvo miręs. Itin ištikimas organizacijos vadovas nusižudė dar 1943-aisiais. Kiti įtariamieji narystės šioje organizacijoje buvo atsisakę gerokai iki 1945-ųjų – iki amerikiečių atėjimo. Taigi 1901 metais įkurtos ir sėkmingai kelis dešimtmečius dirbusios japonų žvalgybinės organizacijos neliko nė kvapo.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • The Encyclopedia of Espionage by Norman Polmar and Thomas B. Allen (ISBN 0-517-20269-7)
  • Deacon, Richard: A History of the Japanese Secret Service, Berkley Publishing Company, New York, 1983, ISBN 0-425-07458-7
  • Jacob, Frank: Die Thule-Gesellschaft und die Kokuryûkai: Geheimgesellschaften im global-historischen Vergleich, Königshausen & Neumann, Würzburg, 2012, ISBN 978-3826049095
  • Jacob, Frank (Ed.): Geheimgesellschaften: Kulturhistorische Sozialstudien: Secret Societies: Comparative Studies in Culture, Society and History, Königshausen & Neumann, Würzburg 2012, ISBN 978-3826049088
  • Jacob, Frank: Japanism, Pan-Asianism and Terrorism: A Short History of the Amur Society (The Black Dragons) 1901-1945, Academica Press, Palo Alto 2014, ISBN 978-1936320752
  • Kaplan, David; Dubro, Alec (2004), Yakuza: Japan's Criminal Underworld, pp. 18–21, ISBN 0520274903
  • Min, Anchee (2003). The Last Empress. Houghton Mifflin. ISBN 0-618-53146-7.
  • Gordon, Andrew (2003). A Modern History of Japan: From Tokugawa Times to the Present. Oxford University Press. ISBN 0-19-511061-7.
  • Jacob, Frank (2012). Die Thule-Gesellschaft und die Kokuryûkai: Geheimgesellschaften im global-historischen Vergleich. Würzburg:
  • Königshausen & Neumann. ISBN 978-3826049095.
  • Victor, George (2005). The Pearl Harbor Myth, Rethinking the Unthinkable. Potomac Books Inc. ISBN 1-59797-042-5.
  • Crowdey, George (2006). The Enemy Within, A History of Espionage. Osprey Publishing. ISBN 1-84176-933-9.