Ezechielio knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ezechielio knyga – viena iš Senojo Testamento knygų, priskiriama pranašų knygų grupei. Tai pranašo Ezechielio regėjimai ir pranašystės Babilonijos tremtyje, manoma, tuoj po 597 m. pr. m. e.

Ezechielio knygoje yra pateikta keletas tikslių datų. Ezechielis tapo pranašu 592 m. pr. m. e., praėjus 5 metams po jo ištrėmimo į Babiloniją.

Ezechielio knyga prasideda Dievo vizija Babilonijos lygumose. Ezechielis daugelyje savo ištarmių smerkia nuodėmę, Dievą skelbia teisėju. Aukštindamas Dievo didybę, jis praprasčiausiai atmeta suteptumą ir stabmeldystę. Ezechielis supranta, kad Jeruzalei nebėra jokios vilties, pranašauja jos žlugimą. Jis įvyko 586 m. pr. m. e. Po to, kai miestas buvo sugriautas, Ezechielio pranašystėse pasigirdo tvirta vilties gaida. Dievas parodysiąs savo galybę parvesdamas Izraelio tautą namo, suteikdamas jai naują širdį ir naują tikėjimą. Neretai Ezechielio pranašystės pabaigiamos žodžiais: „... taip jūs žinosite, kad aš esu Viešpats“.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992., 95–96 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]