Eugenija Kupčinskienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Eugenija Kupčinskienė-Baškytė
Gimė: 1952 m. liepos 8 d. (67 metai)
Joniškyje
Sutuoktinis(-ė): Limas Kupčinskas
Veikla: Lietuvos biologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė.

Eugenija Kupčinskienė-Baškytė (g. 1952 m. liepos 8 d. Joniškyje) – Lietuvos biologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė, profesorė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sutuoktinis Limas Kupčinskas. 1975 m. baigė Vilniaus universitetą, 1980 m. – Maskvos universitetą. 2003 m. habilituota biomedicinos mokslų daktarė.

Nuo 1980 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos, 1991-2002 m. dar ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, nuo 2006 m. dar ir Kauno medicinos universiteto dėstytoja, nuo 2004 m. profesorė. Nuo 2008 m. VDU Gamtos mokslų fakulteto Biologijos katedros profesorė. 1991-1993 m. stažavosi Sausumos ekologijos institute (Didžioji Britanija), 1996 m. Velso universitete. 2004 m. Europos Sąjungos mokslo projektų ekspertė.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslinių tyrimų sritys – augalų hormoninės reguliacijos mechanizmai, augalų DNR metilinimo procesai, ekologinė morfofiziologija, kultūrinių augalų jautrumas metalams, sumedėjusių ir žolinių augalų latentiniai pažeidimai Lietuvos lokalios taršos zonose, aplinkos bioindikacija, oro tarša.

Skaitė pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijose JAV, Japonijoje, Kinijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Italijoje, Australijoje. Paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Augalų audiniai, su A. Dastikaite, 1995 m.
  • Miško žoliniai augalai, 2004 m.
  • Latentiniai paprastosios pušies pakitimai lokalios taršos aplinkoje, (monografija), 2006 m.
  • Augalų anatomija ir morfologija, su D. Batiuškaite (mokomoji knyga), 2009 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Eugenija Kupčinskienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 278 psl.