Elektromagnetinė indukcija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Elektromagnetinė indukcija – fizikinis reiškinys, kai elektros srovė ima tekėti laidininku, esančiu kintamajame magnetiniame lauke arba judančiu pastoviame magnetiniame lauke. Elektromagnetinės indukcijos atradimas paprastai priskiriamas Maiklui Faradėjui.

Teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Viena iš Maksvelo lygčių yra užrašoma kaip

kur E yra elektrinio lauko stipris, B yra magnetinė indukcija. Integriniu pavidalu, jei turime paviršių S, kurį riboja kontūras C, tai ši lygtis įgauna tokį pavidalą:

čia dl yra nykstamai mažas kontūro C elementas, dS yra nykstamai mažas paviršiaus S elementas. Nagrinėjant atvejį, kai kintamame magnetiniame lauke patalpinama ritė, sudaryta iš N vijų, iš paskutinės lygties gaunama, kad

kur

yra magnetinio lauko srautas,
yra indukuotoji elektrovaros jėga.

Paskutinioji lygtis ir yra matematinė Faradėjaus dėsnio išraiška. Tai yra, magnetinio lauko srauto, kertančio kontūrą, kitimas laike sukelia kontūre elektrovaros jėgą ir kontūru ima tekėti elektros srovė.

Pritaikymas[taisyti | redaguoti kodą]

Elektromagnetinė indukcija yra generatorių, transformatorių, indukcijos variklių, elektros variklių, sinchroninių variklių ir soleinoidų pagrindas.