Elektrokardiografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Elektrokardiograma

Elektrokardiografija – elektrofiziologijos metodas, kai specialiu prietaisu – elektrokardiografu – užrašoma širdies ląstelių sukurto suminio elektros lauko potencialo kitimo kreivė, pagal kurios ypatumus sprendžiama apie širdies veiklą.

Elektrokardiograma[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šîrdies elektrinio sužadinimo ir impulso sklidimo elektromechaninis modelis bei jo dinaminis atspindėjimas EKG

Iš elektrokardiogramoje užrašomų duomenų kardioelektrofiziologijoje gali būti diagnozuojami organizmo sutrikimai, potencialių ligų požymiai, simptomai.

Elektrokardiografas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šîrdies elektrinio sužadinimo ir impulso sklidimo elektromechaninis modelis bei jo dinaminis atspindėjimas EKG

Prietaisas, skirtas matuoti kardiogramą. Prietaiso veikimą apibrėžia klinikinis standartas LST EN 60601-2-47.

Bangos ir intervalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tipinis širdies ciklo EKG sekimas susideda iš P bangos, QRS komplekso, T bangos ir U bangos, kuri normaliai yra matoma nuo 50 iki 75% EKG-ose.

Ypatybė Aprašymas Trukmė
RR intervalas Intervalas tarp R bangos ir kitos R bangos. Normalios pailsėjusios širdies būna tarp 60 ir 100 dūžių per minutę. nuo 0.6 iki 1.2 s
P banga Per normalią prieširdžio depoliarizaciją pagrindinis elektrinis vektorius yra nukreiptas nuo sinusinio mazgo iki atrioventrikulinio mazgo ir plinta nuo dešiniojo prieširdžio iki kairiojo prieširdžio. Tai yra matoma kaip P banga. 80 ms
PR intervalas PR intervalas yra matuojamas nuo P bangos pradžios iki QRS kompleso pradžios. PR intervalas rodo laiką, kurį elektrinis impulsas nueina nuo sinusinio mazgo per AV ir patenka į skilvelius. PR intervalas dėl to yra tinka AV funkcijos įvertinimui. nuo 120 iki 200 ms
PR segmentas PR segmentai sujungia P bangą ir QRS kompleksą. Impulso vektorius yra nuo AV mazgo iki His ryšulėlio, iki ryšulėlio šakų ir tada iki Purkinjė skaidulų. Šis elektrinis aktyvumas negamina susitraukimų tiesiogiai ir keliauja tiktai žemyn iki skilvelių, tai rodo EKG plokštumą. PR intervalas yra labiau kliniškai aktualus. 50 to 120ms
QRS kompleksas QRS kompleksas atspindi greitą dešiniojo ir kairiojo skilvelio depoliarizaciją. Jie turi didelę raumenų masę, palyginti su prieširdžiais ir dėl to QR kompleksas paprastai turi daug didesnę amplitudę negu P banga. nuo 80 iki 120 ms
J taškas Taškas, kuriame QRS kompleksas baigiasi ir prasideda ST segmanetas. Naudojamas išmatuoti esamą ST pakilimo arba nusmukimo laipsnį. N/A
ST segmentas ST sergmanetas sujungia QRS kompleksą ir T bangą. ST vaizduoja periodą, kai skilveliai depoliarizuojasi. Tai yra izoelektrinis. nuo 80 iki 120 ms
T banga T banga žymi skilvelių repoliarizaciją (arba atsigavimą). Intervalas nuo QRS komplekso pradžios iki T bangos viršūnės yra minimas kaip absoliutus atsparumo periodas. Paskutinė pusė T bangos yra laikoma santykiniu atsparumo periodu (arba pažeidžiamu periodu). 160 ms
ST intervalas ST intervalas matuojamas nuo J taško iki T bangos pabaigos. 320 ms
QT intervalas QT intervalas yra matuojamas nuo QRS komplekso pradžios iki T bangos pabaigos. Prailgintas QR intervalas yra rizikos faktorius skilverių tachioaritmijai ir staigiai mirčiai. Jis keičiasi su širdies tempu ir klinikiniams tikslams reikia korekcijų. 300 to 430 ms
U banga U banga, kaip spėjama, sukuriama skilvelių pertvaros repoliarizacijos. Ji paprastai turi mažą amplitudę.
J banga J banga pasirodo kaip paskutinė delta banga, kurią seka QRS arba maža antrinė R banga.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Papildomam skaitymui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jaakko Malmivuo, Robert Plonsey „Bioelectromagnetism - Principles and Applications of Bioelectric and Biomagnetic Fields“, Oxford University Press, New York, 1995, [1]