Eksternalitetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Eksternalitetas (angl. externality) – ekonomikoje vartojama sąvoka, reiškianti išorinį poveikį, t. y. dėl kokio nors veiksmo ar proceso atsirandanti su tuo veiksmu ar procesu nesusijusių dalyvių nauda arba nuostolis.

Apibūdinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Išorinis poveikis skirstomas į:

  • Fizinį, kai jis yra apčiuopiamas ir fiziškai išmatuojamas, pvz., tarša, triukšmas;
  • Ekonominį, atsirandantis dėl rinkos jėgų veikimo. Pvz., naujos gamyklos pastatymas gali numušti šalia esančių gyvenamųjų namų kainą, pakelti komercinių patalpų kainą, padidinti perkamąją galią regione.

Išorinis poveikis gali būti:

  • Neigiamas (negative externality), kai su procesu nesusiję asmenys patiria nuostolį ar žalą, pvz., automobilių tarša. Neigiamą išorinį poveikį dažnai siekiama internalizuoti, t. y. valstybinio reguliavimo priemonėmis poveikio sukėlėjus priversti atlyginti padarytą žalą ar nuostolį. Taip atsiranda taršos mokesčiai, aplinkos apsaugos reikalavimai ir pan. Tačiau internalizavimas nebūtinai reiškia, kad žalą patyręs asmuo gaus kompensaciją – atlyginimas dažnai patenka į valstybės biudžetą ir niekaip nesusiejamas su nukentėjusiais asmenimis. Toks išorinio poveikio internalizavimas užkerta kelią laisvam abiejų pusių susitarimui, kuris kompensuotų neigiamą išorinį poveikį, pvz., triukšminga gamykla galėtų pakeisti ar sandarinti aplinkinių gyvenamųjų namų langus.
  • Teigiamas (positive externality) – išorinis poveikis, kuris yra naudingas nesusijusiems asmenims, pvz., sutvarkyta privati valda, džiuginanti praeivius.

Išorinio poveikio reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Eksternalitetas naudojamas iliustruoti situacijas, kuomet „rinka neveikia“ (rinkos nepakankamumas, angl. market failure), t. y. rinkos mechanizmas nustato tam tikrą pusiausvyros tašką, neatsižvelgiant į papildomą naudą arba žalą, kurią patiria visuomenė. Atskiros įmonės atveju, siekiama maksimizuoti pelną mažinant ribinius kaštus, tačiau paprastai į kaštus neįtraukiama išorinio poveikio sukelta nauda ar žala. Tokiu būdu į rinką gali įsikišti valstybė ir paveikti rinką taip, kad ji nustatytų naują pusiausvyros tašką, kuris įtrauktų papildomą naudą/žalą, kurią patiria visuomenė.

Išorinį poveikį dažnai būna sunku įvertinti tiksliai ir objektyviai, nes visuomenė susideda iš individų, turinčių skirtingas preferencijas. Tačiau eksternaliteto argumentas dažnai naudojamas norint pateisinti valstybės kišimąsi į rinką ir ekonominę veiklą.