Ehudas
Ehudas (hebr. אֵהוּד) – Senojo Testamento personažas, minimas Teisėjų knygoje, antrasis izraelitų teisėjas, valdęs po Otnielio, išvadavęs izraelitus iš moabitų valdžios.[1] Pasakojama, kad už nedorus izraelitų darbus Dievas sustiprinęs jų priešą Moabo karalių Egloną. Šio valdžioje izraelitai buvę aštuoniolika metų.[2]
Ehudas, Geros sūnus, priklausęs Benjamino giminei, buvęs kairiarankis. Kartą per jį izraelitai siuntę duoklę Moabo karaliui Eglonui. Ehudas pasigaminęs dviašmenį uolekties ilgio durklą ir pasirišęs jį po drabužiais prie dešinės šlaunies. Ehudas atgabenęs karaliui duoklę, o baigęs ją atiduoti, paleidęs duoklės nešėjus eiti savais keliais. Pats sugrįžęs nuo Pesilimų prie Gilgalo ir kreipęsis į karalių, tvirtindamas turįs pasakyti kai ką slapta. Karalius išsiuntęs su juo buvusius valdinius ir likęs vienas su Ehudu savo vėsiame kambaryje ant stogo. Ehudas pasakęs, kad turįs „žodį iš Dievo“ ir karaliui pakilus suvaręs jam į pilvą durklą. Kadangi karaliaus būta labai apkūnaus, durklas įsmegęs į riebalus, rankena sulindusi paskui ašmenis.[2]
Ehudas užrakinęs valdovo kambarį ir, pasinaudojęs jo valdinių gaišatimi, pabėgęs, pasiekęs Pesilimus ir leidęsis į Seyrą. Ehudo vedami izraelitai pakilę į žygį iš aukštumų, paėmę Jordano brastas į Moabą ir niekam neleidę pereiti.[2] Pasakojama, kad užmušę apie dešimt tūkstančių moabitų. Po to krašte aštuoniasdešimt metų trukusi taika.[1]