Uolektis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Uolektis arba ulna – lietuviškas antropometrinis ilgio matavimo vienetas. Jis atitinka atstumą nuo alkūnės įlinkio iki pirštų galų, t. y., maždaug 60–65,54 cm. Nuo XIX a. pr. įvestas uolekties ilgis – 64,96 cm. Trys uolektys sudarė sieksnį.

Šis matavimo vienetas naudotas nuo XIV a. pirmos pusės iki 1920 m.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Uolektis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 379 psl.