Drūlėnų pilkapis
Drūlėnų pilkapis – IV–V a. pilkapis Drūlėnų kaime (Kupiškio sen., Kupiškio r.)
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Archeologiniai tyrinėjimai inicijuoti 1980 metais, Drūlėnų pilkapiui atsidūrus Kupiškio tvenkinio statybų teritorijoje (tyrimų vadovas Stasys Juodelis).
Pilkapio skersmuo buvęs 12 m., o dėl nelygios vietovės aukštis svyravo nuo 70 iki 110 cm. Pilkapio vietoje yra likę didelių vainiko akmenų, kuris dėtas iš kelių eilių vainikų. Tyrimų metu atidengti griautinių kapų pėdsakai su įkapėmis. Dėl nemažo pilkapio skersmens, tyrinėjimai vyko ketvirčiais. Pirmajame ketvirtyje rastas siauraašmenis pentinis kirvis (21 cm ilgio), įmovinis ietigalis, geležinis peilis (18 cm).
Antrajame ketvirtyje aptiktas ypač turtingas moters kapas: rastos dvi žalvarinės antkaklės kūginiais galais (3 pav.), dvi juostinės ornamentuotos apyrankės su kaulų dalimis. Trečiajame ir ketvirtajame ketvirtyje jokių radinių ar palaidojimo žymių nerasta.
Paminklo apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1977 m. įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą, 2003 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 13016 Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.), 2002 m. nustatyta pilkapio teritorija ir vizualinės apsaugos zona. 2005 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu pripažintas saugomu valstybės.[1]
Lokalizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Drūlėnų pilkapis yra 1,9 km ŠR nuo Kupiškio-Alizavos ir Vabalninko kelių kryžkelės ir 0,2 km į PR nuo Kupiškio-Alizavos kelio, Kupiškio tvenkinio šlaito kampe, kurį iš P pusės juosia griova, iš Š ir ŠV pusės – laukai, iš R – Kupiškio marios. Pilkapio vietoje žemės paviršius nežymiai žemėja P-PR kryptimi.
Pasakojimai, padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vietos žmonės pilkapį vadino vainikėliu, kartais vaidinuokla. Seniau buvo pasakojama, kad prie pilkapio gyvenusi ragana Barbora ir pilkapis būdavo vadinamas Barborytas vainikėliu. „Žmonas sakydavo, kad tinoi naktim vaidindavos. Kai pro šol kas vālai vakari važiuodavo, tai prė tai vietai nei iš šio, nei iš to arklys sustoja, ir nei krust. Rogyk kiek nori, nei iš vietos. Kartais vežimi atsirosdavo koks ponoitys basėdžiūs, arklys nėjuda tol, kol tas ponoitys gaidžiui sugėdojus iš vežimo neprapuola“ (tekstas užrašytas kupiškėnų tarme).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- S. Juodelis, Drūlėnų pilkapio kasinėjimų ataskaita1980 m.. KPC archyvas. F9, ap1, s. v. 45. Kultūros paveldo centras, Kultūros vertybės pagrindinis dosjė, 2002 m.
- Andra Simniškytė „Geležies amžius Sėloje. Sėlos archeologijos sąvadas“, P.336., Vilnius, 2013.
- Vidmantas Jankauskas, Kupiškėnų enciklopedija, I t., Vilnius, 2013, ISBN 978-609-447-115-5, 342 psl.