Dievų žlugimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dievų žlugimas

PavadinimasLa caduta degli dei
Kilmės šalis Italija
Vokietija
RežisieriusLuchino Visconti
Scenaristas (-ai)Luchino Visconti
Enrico Medioli
Nicola Badalucco
Metai1969
Žanrasdrama
Trukmė154 min.
Kalbaanglų ir vokiečių
IMDb įrašas

Dievų žlugimas (it. La caduta degli dei) – 1969 m. režisieriaus Luchino Visconti drama apie pasiturinčių Vokietijos pramonininkų Esenbekų bendradarbiavimą su naciais šių iškilimo metu, kurie yra Krupp šeimos prototipas.

Turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

1933 m. vasario 27 d. Baronas Joachimas fon Esenbekas, kuriam priklauso metalurgijos koncernas, šeimos ir draugų rate švenčia gimtadienį. Čia atvyksta jauniausiasis sūnus Konstantinas su savo sūnumi Giunteriu; giminaitė Elizabeta Talman su vytu Herbertu, koncerno viceprezidentu; vyriausiojo sūnaus našlė Sofija, jos sūnus Martinas bei meilužis Fridrichas Brukmanas, vykdantysis gamyklos direktorius; taip pat Sofijos giminaitis SS karininkas Ašenbachas. Šventės metu gaunama žinia apie Reichstago gaisrą , o šeimos galva Joachimas praneša apie sprendimą koncerno viceprezidentu paskirti Konstantiną, priklausantį nacių partijai ir užimantį aukštą postą SA. Posto netekęs liberalių pažiūrų Herbertas supranta, kad jam čia nebėra vietos ir protingiausias sprendimas būtų bėgti į užsienį. Tą pačią naktį Fridrichas, pakurstytas Sofijos ir Ašenbacho, nušauną senąjį Joachimą, kaltę suverčiant ant bėglio Herberto.

Formaliu koncerno vadovu tampa kontrolinį akcijų paketą valdantis Martinas, išlepintas jaunuolis, jaučiantis lytinį potraukį kaimynystėje gyvenančiai mažametei žydaitei Lizai. Motinos paskatintas, jis koncerno prezidentu pasiūlo Fridrichą. Tuo metu mergaitė nusižudo ir Konstantinas, turintis priėjimą prie įvairios slaptos informacijos, pradeda šį šantažuoti. Išsigandęs Martinas pradeda slapstytis, o apie tai sužinojusi Sofi susitaria su Ašenbachu užglaistyti kylantį skandalą.

1934 m. birželio 30 d. įvyksta „Ilgųjų peilių naktis“, kurios metu Ss daliniai susidoroja su SA. Joje dalyvauja ir Ašenbachas bei Fridrichas, kuris, vykdydamas Sofijos valią, nužudo Konstantiną. SS karininkas Ašenbachas visomis priemonėmis provokuoja kovą tarp Esenbekų, o rezultatus naudoja savo partijos interesams.

Sofija atsikrato Elizabetos, išsiusdama ją į koncentracijos stovyklą, kurioje ši vėliau miršta. Naudodamasi šios vaikais, ji priverčia grįžti į Vokietiją jos vyrą Herbertą, kuris patenka į gestapo rankas. Ašenbachas įkalba Konstantino sūnų Giunterį įstoti į partiją, tačiau didžiausias viltis deda į Martiną, vis labiau skatindamas jo valdžios troškimą ir neapykantą motinai. Jis iškloja tiesą, kad Joachimą nužudė Brukmanas, nes jis su Sofija planavo susituokti ir tokiu būdu tapti pilnateisiu Esenbekų šeimos nariu. Vis tvirčiau jausdamasis, Martinas ima demonstruoti savo galią prieš kitus šeimos narius, o norėdamas atkeršyti motinai už visus metus, kuomet ši jį niekino ir žemino, ją išprievartauja. Sofija su Brukmanu izoliuojami namuose, o Martinas tampa SS partijos nariu. Jis organizuoja motinos ir jos meilužio vestuves, o po jų įteikia dovaną – ampules su kalio cianidu...

Pagrindiniai aktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aktorius – vaidmuo
  • Dirk Bogarde – Fridrichas Brukmanas
  • Ingrid Thulin – Sofija fon Esenbek
  • Helmut Griem – Ašenbachas
  • Helmut Berger – Martinas fon Esenbekas
  • Renaud Verley – Giunteris fon Esenbekas
  • Umberto Orsini – Herbertas Talmanas
  • Charlotte Rampling – Elizabeta Talman
  • Florinda Bolkan – Olga
  • Reinhard Kolldehoff – Konstantinas fon Esenbekas
  • Albrecht Schoenhals – Joachimas fon Esenbekas

Pagrindiniai apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apdovanojimas Kategorija Asmuo Rezultatas
Oskaras geriausias originalus scenarijus Luchino Visconti
Enrico Medioli
Nicola Badalucco
Nominacija
Auksinis gaublys perspektyviausias aktorius Helmut Berger Nominacija
Nastro d‘argento geriausias režisierius Luchino Visconti Laimėjo
geriausias antrojo plano aktorius Umberto Orsini Laimėjo
geriausias originalus scenarijus Luchino Visconti
Enrico Medioli
Nicola Badalucco
Nominacija
geriausia kinematografija Nominacija
geriausia scenografija Nominacija
geriausi kostiumai Nominacija