Devybhagavatapurana

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Devybhagavatapurana (skr. देवीभागवतपुराण = Devī Bhāgavatapurāṇa-), dar žinomas kaip Šrymad Devybhagavatam – šaktistinis šventasis tekstas (purana), skirtas deivei Šaktei (Devei). Tai viena iš didžiųjų hinduistų puranų (mahapuranų), nors kitur priskiriama prie mažųjų puranų. „Devybhagavatapuranoje“ Šaktė aprašoma kaip Bhuvanešvarė (pasaulio valdovė).[1]

Sukurta maždaug IXXIV amžiuje.[2] Tekstas suskirstytas į 12 skyrių, sudarytas iš 18 000 posmų. I–VI puranos dalyse pateikiamas įvairių mitų, metafizinių ištarmių bei bhaktinių tekstų mišinys. Devė aukštinama kaip praamžė tikrovė, visatos pradmuo, tiek beformė, tiek su forma, tiek nekintanti, tiek kintanti. Metafizinė Devės samprata daugiausia perteikta VII–IX dalyse, ypač tekste, vadinamame „Devygyta“, kuris paveiktas „Bhagavadgytos“. X–XII dalyse aptariama kosmologija, etiniai, liturginiai nurodymai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras Seibutis. Devybhagavatapurana. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  2. Rocher, Ludo (1986). The Puranas. Otto Harrassowitz Verlag.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]