Pereiti prie turinio

Deiksė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Deiksė (sen. gr. δεῖξις = deixis 'nurodymas') – kalbotyroje yra žodis arba pasakymas, kuriuo bešnekant, atsižvelgiant į kontekstą, nurodomas tam tikras laikas (tada), vieta (čia) arba asmuo (tu).[1] Deiksė vartojama visose žinomose natūraliosiose kalbose,[2][3] ji glaudžiai susijusi su anafora ir kartais sunku abi atskirti.[4]

Taigi, deiksės sričiai priklauso:

  • Šnekos akto dalyvių nurodymas (vaidmenų deiksė), išreiškiamas įvairiomis įvardžių rūšimis (aš, tu, mano, tavo)
  • Nutolimo laipsnio nuo aptariamų objektų nurodymas, išreiškiamas parodomaisiais įvardžiais ir dalelytėmis (šis – anas, štai – antai)
  • Laiko ir erdvės taško nurodymas (chronotopinė deiksė), išreiškiamas prieveiksmiais (čia, dabar).

Su deikse susiję elementai ir kategorijos vadinami deiksiniais.

  1. Hanks, William F. (2009-01-01). „Fieldwork on deixis“. Journal of Pragmatics. Towards an Emancipatory Pragmatics. 41 (1): 10–24. doi:10.1016/j.pragma.2008.09.003. ISSN 0378-2166.
  2. Lyons, John (1977) „Deixis, space and time“ in Semantics, Vol. 2, pp. 636–724. Cambridge University Press.
  3. "Deixis – a pragmatic universal? Barbara Kryk" (in en), Toward a Typology of European Languages, De Gruyter Mouton, 2011-04-20, p. 49–62, doi:10.1515/9783110863178.49, ISBN 978-3-11-086317-8 
  4. Schiffrin, Deborah (1990-01-01). „Between text and context: Deixis, anaphora, and the meaning of then“. Text - Interdisciplinary Journal for the Study of Discourse (anglų). 10 (3): 245–270. doi:10.1515/text.1.1990.10.3.245. ISSN 1860-7349.