Dešimt kankinių
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Dešimčia kankinių judaizme vadinami dešimt Mišnos laikotarpio rabinų, kuriuos romėnai nukankino po Antrosios Šventyklos sugriovimo. Istoriškai vargu ar visos šios asmenybės buvo amžininkai, be to, kai kuriuose kituose tekstuose pateikiamas ne visai toks kankinių sąrašas. Tačiau poetiškas tekstas Eleh Ezkera, skaitomas per dvi žydų šventes, sujungia jų kankinystės aprašymus į vieną. Šis tekstas vadinamas midrašu; midrašas - tai kanoninio teksto (paprastai kurios nors Tanacho knygos) išplėstinis variantas, kuriame naratyvas papildytas gausiais legendiniais pasakojimais ir detalėmis. Eleh Ezkera midraše atpasakojamas ne Tanachas; Dešimties kankinių istorija papildo žodžiais eleh ezkera prasidedančią Jom Kipur'o maldą. Tekstas apie Dešimt kankinių irgi geriausiai žinomas kaip Jom Kipur'o skaitinys, nors jis įeina ir Tiša b'Av'o liturgiją.
Siužetas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Romos imperatorius Adrianas nutaria nukankinti dešimt rabinų, taip esą atmokėdamas už tai, kad dešimt Jokūbo sūnų pardavė į vergiją brolį Juozapą (Pr 37:18-29). Midraše imperatorius Adrianas pagrindžia savo sprendimą Tora: tas, kas pagrobia kitą žydą ir parduoda į vergiją, turi būti nubaustas mirtimi (Iš 21:16; tačiau Tora nenumato, kad bausmė kristų palikuonims). Ir nors patriarchai padarė nusikaltimą prieš tūkstantį metų, "nėra kitų tokių, kaip jūs" dešimt, sako Adrianas, kurie būtų verti šią kaltę atpirkti.
Kankinystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmieji turėjo mirti Rabanas Simonas ben Gamalielis ir r. Išmaelis Vyriausiasis Kunigas. Kai ben Gamalieliui buvo nukirsta galva, r. Išmaelis pratrūko raudoti. Tada imperatoriaus dukra, matydama jo kūno grožį, patyrė geismą ir išgirdusi, kad šis vyras pasmerktas mirti, paprašė, kad r. Išmaeliui gyvam nudirtų odą nuo galvos, idant ji galėtų pasidaryti iškamšą ir gėrėtis jo veidu.
Garsiausias iš Dešimties kankinių - r. Akiva, Bar Kochbos sukilimo dalyvis. Jam nuo kūno plėšė mėsas įkaitintomis geležinėmis šukomis. Jis mirė kalbėdamas Šma Israel maldą, prasidedančią žodžiais "O Izraeli, klausyk (šma israel), VIEŠPATS yra tavo Dievas, vienas VIEŠPATS" (Įst 6:4) – ir mirė ties žodžiu "vienatinis" (hebr. echad).
Kitą kankinį - r. Chananiją ben Taradioną - romėnai įvyniojo į Toros ritinį su šlapia vilna ir degino gyvą. Mokiniams, kurie tai stebėjo, rabis sakė: "Matau pergamentą anglėjant. Bet raidės iš jo išeina ir žengia į Dangų".
Kiti midraše paminėti kankiniai - r. Chucpis Aiškintojas (tokį titulą gavęs galbūt dėl to, kad laikė ješivą paprastiems žmonėms), r. Elazaras ben Šamua, r. Chanina ben Chaninajus, r. Ješivavas Soferis, r. Jehuda ben Dama ir r. Jehuda ben Bava.
Teksto istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Holokausto metu varomas į dujų kameras, dažnas žydas pasekdavo r. Akivos pavyzdžiu ir mirdavo kalbėdamas Šma Israel. Konservatyviajame judaizme Jom Kipur'o apeigos 1972 m. buvo papildytos, ir naujajame variante carinių pogromų ir nacių vykdyto Holokausto aukos pateikiamos kaip Dešimties kankinių įvykio tęsinys. Liturgiją vainikuoja Kadišo maldos variantas, kuriame vardijamos šalys, kuriose žydai klestėjo, ir tos, kurios juos persekiojo.