Daodedzing

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rankraštis

Daodedzing (kinų tradicinis raštas – 道德經, supaprastintas kin. 道德经, pinyin: Dào Dé Jīng), Knyga apie dao ir de, – pagrindinis daoizmo mokymo šaltinis ir svarbus kinų minties paminklas, padaręs didelę įtaką Kinijos ir kaimyninių šalių kultūrai. Tradiciškai autoriumi laikomas Laodzi, gyvenęs VI amžiuje pr. m. e. (nors dėl autoriaus ir datos vyksta ginčai). Kanoniniu imtas laikyti nuo II–I a. pr. m. e. Tuo metu pradėti rašyti Daodedzing komentarai, reikšmingiausi – filosofų Džang Lu (II–III a.) ir Vang Bi (III a.).[1]

Tai žymus senovės kinų filosofijos veikalas, kuriame išdėstytos idėjos jau iš pat pradžių skyrėsi nuo visų Činų epochos gyvenusių filosofų mokymo. Vėliau jos buvo išplėtotos ir tapo galingos mokyklos, susiformavusios kaip atsvara konfucionizmui, pagrindu. Nors tekstas yra tik iš penkių tūkstančių ženklų, jis išsiskiria savita ir gilia mintimi, didele įtaiga, tiksliais pastebėjimais, poetiška kalba. Veikalas susideda iš aštuoniasdešimt vieno skyriaus ir yra skirstomas į dvi dalis. Pirmajai daliai priskiriami pirmieji trisdešimt septyni skyriai, antrajai – likę keturiasdešimt keturi. Tekste grakščia kalba dėstomas Laodzi požiūris į Visatą, žmogaus gyvenimą, visuomeninius ir politinius santykius. Pasakojimą koncentruodamas apie pagrindinę kategoriją, pavadintą Dao, Laozdi aiškina kosmoso atsiradimą, pasaulio egzistavimo mechanizmą, daiktų bei reiškinių dėsnius, žmonių visuomenėje glūdinčius prieštaravimus ir jų sprendimų būdus.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Daodedzing. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003