Dalinė kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Dalinė kunigaikštystė (rus. Уде́льное кня́жество, rus. уде́л) – XII–XVI a. Kijevo Rusioje ir vakarų slavų kraštuose paplitęs politinis-administracinis vienetas, kurio tradicijos vėliau perimtos ir LDK.

Dalinės kunigaikštystės formavosi Kijevo Rusioje, ir iš pradžių atliko administracinių vienetų funkciją, kuomet valstybės teritorija buvo skaidoma, o į atskiras dalis buvo skiriami valdytojai. Jie visą laiką priklausydavo Didžiojo kunigaikščio šeimai, ir dažniausiai buvo skiriami kunigaikščio vaikai, kurie paveldėdavo tas dalis.

Nominaliai kunigaikštystės pripažindavo pagrindinio kunigaikščio valdžią (iš pradžių tai buvo Kijevo kunigaikštis, o vėliau – atskirų Rusios žemių kunigaikščiai), tačiau iš tiesų jos turėjo savo pinigus, institucijas, valdžią, ir buvo beveik nepriklausomomos valstybės. Per istoriją nuolat reiškėsi kunigaikštysčių smulkėjimo tendencija: dalinės kunigaikštystės ilgainiui įgydavo savo dalines kunigaikštystes.

Dalinių kunigaikštysčių tradicija buvo perimta LDK, kuri įjungė Rusios žemes šiuo pagrindu. Tiek mirus Gediminui, tiek Algirdui, vyko valstybės dalinimas jų palikuonims. Nuo XV a. LDK dalines kunigaikštystes imta masiškai naikinti, verčiant jas pavietais ir vaivadijomis. Tačiau vienintelė dalinė kunigaikštystė išliko iki XVIII a. pabaigos. Tai buvo Slucko kunigaikštystė.

Panašiai dalines kunigaikštystes naikino ir Maskvos didžioji kunigaikštystė, vykdydama centralizacijos politiką. Čia paskutinė dalinė kunigaikštystė – Ugličiaus – panaikinta 1591 m.