Bundžinga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tomioka Tessai peizažas

Bundžinga (kin. 文人画, pinyin: wenrenhua, „tapytojai intelektualai“) arba kitaip dar vadinama Nanga tapyba (jap. 南画, „pietų tapyba“) – tapyba, kilusi iš Kinijos ir Edo laikotarpiu paplitusi Japonijoje. Dailininkai dažniausiai vaizduodavo gamtos vaizdus – kalnus, miškus, upes, ežerus. Taip pat paveikslo kampe matomi kaligrafiniai užrašai, susiję su paveikslo vaizdu. [1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonijoje bundžinga judėjimui turėjo įtakos filosofas Ogyu Sorai (1666–1728). Jo manymu kiekvienas išsilavinęs žmogus turėjo išmanyti kaligrafiją ir tapybą. Sorai studijavo konfucianistinius raštus ir buvo vienas pirmųjų teoretikų, kuris pabrėžė literatūros studijų – prozos bei poezijos, kaligrafijos meno svarbą. Taip prasidėjo judėjimas paskatinęs edukacijos reformą – išsilavinę vyrai privalėjo ne tik išmanyti kovos menus, bet ir kultūrą – išmanyti istoriją ir literatūrą, kinų prozą ir poeziją.

Šio stiliaus paveikslai atkeliavo iš Kinijos Obaku Zen dvasininikų-tapytojų pagalba. Jie importuodavo Kinų intelektualų paveikslus į Nagasaki miestą. Ten gyveno nemažai kinų pirklių, kurie laisvalaikiu užsiėmė kaligrafijos bei peizažų tapymu, taip skatindami bundžingos stiliaus plitimą Japonijoje. Tačiau svarbiausi šaltiniai, paskatinę bundžingos tapybos populiarumą buvo iš Kinijos importuoti vadovėliai, kuriuose atvaizduoti įvairių Kinijos meistrų paveikslai – augalų, medžių, akmenų, kalnų, žmonių figūrų modeliai. Vienos svarbiausių knygų – Bazong huapu (“Ašuoni piešinių albumai”), išleista Kinijoje 1620 metais ir Jieziyuan huazhuan (“Garstyčių sėklos sodo tapybos vadovėlis”). Pastaroji buvo išleista du kartus, pirmasis leidimas 1679 metais. Ją sudarė 5 tomai apie peizažo tapymą. Antrasis leidimas 1701 metais, kurį sudarė du albumai, kuriuose vaizduojami bambukai, slyvos žiedai, paukščių bei gėlių motyvai. Japonijoje šios knygos tapo labai populiarios, daug išsilavinusių tapytojų turėjo abiejų šių knygų kopijas. [2]

Idėjos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bundžinga šalininkai kovojo už laisvą, nuo jokių normų bei ideologijos reikalavimų nepriklausomą meną. Jie bandė ieškoti naujų meninės išraiškos priemonių, aukštino dvasios polėkio reikšmę bei nuolatinį savęs tobulinimą.

Šio stiliaus tapyba užsiėmė įvairiausių socialinių sluoksnių asmenys – ne tik aristokratai ir aukšti valstybės pareigūnai, bet ir samurajai, mokslininkai, prekybininkai, medikai, teisininkai. Tik dalis bundžinga puoselėtojų buvo tikri dailininkai profesionalai, uždirbantys gyvenimui atlikdami tapybos užsakymus feodalų rūmuose.

Bundžingos tapyboje svarbiausia yra ne pats vaizduojamas objektas, technikos subtilybės, o emocinio kontempliuojamo objekto išreiškimas kaligrafiškais užrašais paveikslo kampe, kuris yra suvokiamas kartu su nutapytu motyvu. Kūriniuose vyrauja peizažo žanras, matoma daug stambiu planu nutapytų gėlių, medžių, šakų motyvų, taip pat gyvūnų, paukščių, vabzdžių. Tai pat Bundžinga puoselėtojai mėgo eksperimentuoti, ieškoti naujų motyvų. [3]

Pradininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bundžinga tapybos pradininkai yra išskiriami trys asmenys. Pirmasis – Gionas Nankai (1677–1751). Eruditas, šešiolikos menų žinovas, taip pat jis garsėjo kaip antikvarinių vertybių ekspertas, smilkalų ir įvairių karo menų žinovas. Grojo būgnais ir liutnia. Antrasis, tai įtakingo feodalo šiogūnų rūmų patarėjo sūnus Janagisava Kienas (1703–1758). Vienas intelektualiausių ir įvairiapusiškiausių to meto žmonių, žavėjosi kaligrafija ir tapyba, kurias studijavo Kano mokykloje. Trečiasis šios krypties pirmtakas – Sakaki Hyakusenas (1697–1752). Jis turėjo filologinį išsilavinimą, garsėjo kaip klasikinės kinų literatūros ir poezijos žinovas, haiku poetas bei peizažinės tapybos meistras. Šie trys dailininkai žavėjosi kinų intelektualų kūryba bei kūrė klasikinės poezijos įkvėptus kūrinius, domėjosi kinų poezija, kaligrafija, tapyba. Taip pat daug dėmesio skyrė ir japonų kultūros formoms, viena iš jų – haiku poezija. Jie savo šviečiamąja kultūrine veikla sukėlė japonų intelektualų sąjūdį. [3]

Žymiausi dailininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ike-no Taiga (池大雅, 1723–1776)
  • Josa Busonas (与謝 蕪村, 1716–1784)
  • Uragai Giokudo (浦上玉堂, 1745–1820)
  • Tanomura Čikudenas (田能村竹田, 1777–1835)
  • Vatanabe Kazanas (渡辺 崋山, 1793–1841)
  • Tomioka Tessai (富岡 鉄斎, 1837–1924).

Šios asmenybės išsiskyrė ne tik itin dideliu talentu, bet ir buvo garsūs mokslininkai, visuomenės veikėjai, kitų meno sričių žinovai. Jie daug keliavo, domėjosi gamta, keitėsi idėjomis tarpusavyje, kolekcionavo bei analizavo praeities meno kūrinius. Jie užsiėmė tapyba laisvalaikiu siekdami atsipalaiduoti, atsiriboti nuo išorinio pasaulio, bei realizuoti savo kūrybinę asmenybę. Užmiesčių vilose prie vaizdingų kalnų ar vandens telkinių susirinkę menininkai kurdavo eiles, kaligrafijos ar tapybos darbus, neretai papildydami vienas kito paveikslus. [3]

Kalnų kelio vaizdas. Yosa Busonas

Ike-no Taiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimęs Kioto mieste, nuo septynerių metų studijavo įvairius menus Manpuku-ji vienuolyne. Taiga, įkvėptas kinų intelektualų, tapė kaligrafijas bei peizažinius paveikslus. Jis mėgo tapyti dideles erdves, padidindamas kai kurias paveikslo detales. Jo kūriniams būdingas ekspresyvumas, tapomų detalių deformavimas. Jo gabumus pastebėjo Janagisava Kienas nusprendė pradėti globoti šį jauną dainininką. Dailininkui gyvam esant kūriniai nebuvo labai įvertinti, parduodami labai pigiai. Tačiau po mirties Taiga pradėtas skelbti kaip geriausias to meto tapytojas. [3]

Josa Busonas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo dešimties metų studijavo kinų poeziją ir kaligrafiją Osakoje. Tapo žinomu haiku poetu, sulaukęs keturiasdešimties metų pradėjo tapyti ir išgarsėjo kaip vienas žymiausių japonų tapytojų. Tapė įvairiausių formatų paveikslus, dauguma jo peizažų vaizdavo vasaros pradžią Kioto apylinkėse. Taip pat kartu su Ike no Taiga tapė peizažus, kurie iliustravo kinų poetų eiles. Jo kūriniuose kaligrafiškas užrašas savo grožiu bei grakštumu neretai vos neužgoždavo vaizduojamo peizažo. Paskutiniais gyvenimo metais nustojo tapyti ir paskyrė visą savo laiką literatūrai. [3] Paskutiniais gyvenimo metais nustojo tapyti ir paskyrė visą savo laiką literatūrai. [4]

Uragai Giokudo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jis buvo ne tik tapytojas,nbet ir poetas, muzikos žinovas. Gimė aukšto rango samurajaus šeimoje, sulaukęs penkiasdešimties metų metė visas jam klano vadovybės skirtas pareigas ir pašventė savo gyvenimą kūrybai. [3] Jis buvo žinomas kaip poezijos rašytojas bei muzikantas. [4] Domėjosi klasikine kinų literatūra, muzika, kaligrafija, tapyba, domėjosi Vakarų kultūra. Pragyvenimui užsidirbdavo keliaudamas po šalį ir mokydamas groti muzikos instrumentais. Giokudo mėgo tapyti peizažus, kuriuose vaizduojami aukšti miškingi kalnai su lūšnele. Savo kūribiškumui skatinti neretai pasitelkdavo svaigalus, tapydavo tol, koj prablaivėdavo. Laikomas vienu iškiliausių tapytojų Japonijos istorijoje, susikūrusių savitą tapymo stilių. [3]


Tanomura Čikudenas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jis žinomas ne tik tapybos ir kaligrafijos meistras, bet ir svarbaus japonų estetikos traktato „Bevardis kalnų atsiskyrėlis“ (1813) autorius. Gimė medikų šeimoje, garsėjo kaip neeilinius gabumus menams turintis žmogus. Pragyvenimui užsidirbo dėstydamas klano mokykloje, laisvalaikiu studijavo literatūrą bei dailę, rinko medžiagą apie bundžingą. Nuo 1813 m. išvyko gyventi į atokią vietovę Kansai regione ir pasišventė literatūrai, kaligrafijai, tapybai. Pagrindinis jo uždavinys buvo parašyti traktatą. Čikudenas rašė apie įvairius kinų mąstytojus, peizažinės tapybos, akademinių mokyklų meistrus aptardamas jų stiliaus bruožus. Taip pat nemažai dėmesio skyrė japonų tapybos mokykloms, nuodugniai nagrinėja Taigos, Busono ir kitų amžininikų kūryba. [3]

Susibūrimas Orchidėjų Paviljone. Rudens peizažas. Ike-no Taiga

Vatanabe Kazanas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš samurajų šeimos, garsėjo kaip peizažinės tapybos meistras, poetas, kaligrafas, portretistas, mokslininkas, bei politinis veikėjas. Kazanas buvo visiškai nenuolanki asmenybė, kovojo prieš asmenybės laisvės apribojimus, kritikavo valdžios institucijas, už tai buvo kalinamas. Taip pat domėjosi Vakarų mokslu ir menu. Jo tapyba turėjo savitą stilių, dailininkas itin mėgo linijas, dažnai tapė bambukus. Vėliau ėmėsi tapyti portretus, sukūrė per šešiasdešimt savo draugų ir kitų garsių to meto kultūros veikėjų portretų, kurie puikiai atspindi jų socialinę padėtį. Paskutiniais gyvenimo metais dėl melagingo skundo areštuojamas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. [3]

Tomioka Tessai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turtingo pirklio sūnus, studijavo budizmą, konfucianizmą bei japonų literatūrą. Labai mėgo tapyti, ypač peizažus. Gerbė praeities tapybos tradicijas, tačiau neretai nusižengdavo joms, mėgdavo eksperimentuoti. Jo peizažai išsiskyrė tuo, kad buvo nutapyti iš paukščio skrydžio regos taško. Taip pat daug dėmesio skyrė detalėms. Tessai yra įvardijamas kaip paskutinis bundžingos tapybos krypties atstovas. [3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kodansha encyclopedia of Japan (1)
  2. Mason, P., History of Japanese Art. New York: Abrams, 1993
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 3,8 3,9 [Andrijauskas, A., Bunjinga (nanga) tapybos estetika, 2009
  4. 4,0 4,1 Swann, C., P. The Art of Japan. New York: Greystone press, 1966