Brandmajoras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Brandmajoras – miesto priešgaisrinės apsaugos viršininkas.

Carinė Rusija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijoje brandmajorų pareigybė egzistavo XVIII a. pab. – 1917 m. Pvz., 1761 m. brandmajoras buvo vienas iš etatų Vyriausioje policmeisterio valdyboje.
Brandmajorus oberpolicmeisterio teikimu skirdavo gubernijos valdyba. Algą mokėdavo miestas. Rangų lentelėje brandmajoras buvo priskirtas VIII klasei, kas atitiko armijos majorą.

Brandmajoras darbe remdavosi Gaisrininkų statutu ir policmeisterio potvarkiais.

Brandmajoro pareigos buvo:

  • užkirsti kelią gaisrams
  • užtikrinti lengvau užsiliepsnojančių medžiagų laikymo saugumą
  • užtikrinti gatvės žibintų techninę priežiūrą
  • prižiūrėti priešgaisrinių normų laikymąsi statant pastatus
  • užtikrinti krosnių eksploatacijos priežiūrą
  • aprūpinti gaisrininkų komandas personalu ir įrankiais

Miesto gaisrininkų komandos buvo pavaldžios brandmajorui. Maskvoje ir Sankt Peterburge brandmajorai vadovavo Priešgaisriniam depui, kuris gamino priešgaisrinius įrankius, ir Vežikų kiemams, kuriuose laikydavo arklius ir gaisrininkų ekipažus.

Brandmajoras būdavo pavaldus oberpolicmeisteriui, kuriam pranešdavo apie visas priešgaisrinės apsaugos problemas, pateikdavo kasmetines lėšų panaudojimo atskaitas. Brandmajorui paklusdavo brandmeisteriai.

Pareigybė buvo panaikinta 1917 m.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iliustracijos: