Bolonijos Virtus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Virtus Bologna
Virtus Bologna
Lygos Italijos krepšinio lyga
Europos taurė
Įkurta 1929 m.
Arena Segafredo Arena
(Talpa: 9700)
Vieta Bolonija, Italija
Komandos spalvos balta, juoda
         
Prezidentas Italija Masimas Dzanetis
Vyr. treneris Italija Serdžijus Skariolas
Titulai Med 1.png Eurolyga: 2
Med 1.png Europos taurė: 1
Med 1.png Saportos taurė: 1
Med 1.png FIBA Čempionų lyga: 1
Med 1.png FIBA Europos Iššūkio taurė: 1
Serie A: 16
Med 1.png Italijos krepšinio taurė: 8
Med 1.png Italijos krepšinio supertaurė: 2
Med 1.png Serie A2: 1
Med 1.png LNP taurė: 1
Svetainė virtus.it
Apranga
Kit body virtusbologna2022h.png
Namų jersey
Kit shorts virtusbologna2022h.png
Team colours
Namų
Kit body virtusbologna2022a.png
Išvykos jersey
Kit shorts virtusbologna2022a.png
Team colours
Išvykos

Bolonijos „Virtus“ (it. Virtus Pallacanestro Bologna) – Italijos krepšinio klubas iš Bolonijos miestų. Vienas tituluočiausių Europos klubų. Įkurtas 1927 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimnastikos klubas „Virtus“ Bolonijoje įkurtas 1879 m. Klubo krepšinio komanda suburta 1927 m. 1946 m. krepšinio komanda pirmą kartą tapo Italijos čempione. Nuo to laiko „Virtus“ keliems dešimtmečiams įsitvirtino tarp stipriausių Italijos komandų: tarp 1946 ir 1949 m. laimėjo 4 čempionų titulus iš eilės, vėliau likdavo antri arba treti, 1955 ir 1956 m. vėl tapo čempionais.

XX a. 7-ajame dešimtmetyje „Virtus“ nusirito iki lygos vidutiniokų, kol 1968 m. komandos savininku tapo Džianluidžis Porelis. 1970 m. „Virtus“ atsiskyrė nuo Bolonijos sporto klubo ir tapo akcine bendrove. Klubas pradėjo pasirašinėti sutartis su amerikiečiais, ieškojo rėmėjų, ir rezultatai vėl ėmė kilti: 1974 m. laimėta Italijos taurė, o nuo 1976 iki 1981 m. nepraleistas nei vienas lygos finalas (laimėti 3 titulai), o 1978 m. pasiekta antra vieta Taurių laimėtojų taurėje. Šiuo laikotarpiu, kai komandą treniravo amerikietis Danas Petersonas, „Virtus“ rodė aukštus rezultatus europiniame fronte.

Po keleto prastesnių sezonų (5–10 vietos Italijos lygoje tarp 1985 ir 1988, silpni pasirodymai taurėje), „Virtus“ 1989 m. laimėjo taurę, o 1990 m. pakartojo pasiekimą ir nugalėjo Europos Taurių laimėtojų taurėje. Ten Etorės Mesinos auklėtiniai finale rezultatu 79–74 nugalėjo Madrido „Real“.

1991 m. Porelis pardavė „Virtus“ Alfredui Kacorlai.[1] Komanda, vedama serbo Predrago Danilovičiaus, tris kartus iš eilės laimėjo Italijos lygą, o „Eurolygoje“ visad pasiekdavo ketvirtfinalį.

Auksinė Bolonijos „Virtus“ era: 1998–2002 m. Klubas dominavo Italijoje (laimėti 2 lygos ir 2 taurės trofėjai) ir buvo vienas stipriausių „Eurolygoje“. Mesinos auklėtiniai, Danilovičiumi, Emanueliu Chinobiliu, Nesterovičiumi, Rigodo, Skonočiniu ir Froziniu priešakyje du kartus tapo stipriausi Europoje (1998 m. nugalėjo Atėnų „AEK“, 2001 m. – Vitorijos „TAU Ceramica“), o du kartus liko antri (1999 m. nusileido Kauno „Žalgiriui“, 2002 m. Atėnų „Panathinaikos“), ir dar 2000 m. liko antri Saportos taurėje (pralaimėjo „AEK“).

2002–2003 m. sezone treneris Mesina ir keletas kitų žvaigždžių paliko klubą, komandos savininkai Madrigalis ir Brunamontis susipyko, „Virtus“ Italijos lygoje liko tik 14-i, pateko į finansinę duobę, prasiskolino ir buvo išmesti iš aukščiausios Italijos lygos. „Virtus“ nuo bankroto išgelbėjo ją išpirkęs Klaudijus Sabatinis. Išmokėjęs skolas, jis įsigijo Serijos A2 klubą Kastelmadžiorės „Progresso“, kuriam suteikė „Virtus“ vardą ir porą sezonų rungtyniavo Italijos antrajame divizione.[2] 2005 m., užėmę antrą vietą, sugrįžo į Serie A. 2007 m. „Virtus“ vėl pakilo į aukštumas, pasiekę antrąją vietą lygoje ir taurėje bei užėmę 3 vietą FIBA Europos taurėje. Vėliau savininkas nuolatos keitė trenerius, o komandos pasiekimai smarkiai suprastėjo. 2013 m. Sabatinis atsistatydino, ir „Virtus“ perėmė naujas prezidentas Renatas Vilalta. Tačiau rezultatai negerėjo, nuolatos keisti ne tik treneriai, bet ir klubo vadovai, kol galop 2016 m. komanda lygoje liko tik 16-a ir vėl iškrito į antrąjį divizioną.

2016 m. „Virtus“ įsigijo kavos pramonės magnatas, „Segafredo“ savininkas Masimas Dzanetis. Komanda vėl iškovojo teisę patekti į aukščiausiąją lygą. Rezultatai ėmė sparčiai kilti: 2019 m. laimėta FIBA Čempionų lyga (finale įveikta Tenerifės „Iberostar“), pasiektas Italijos taurės pusfinalis. 2019–2020 m. sezone „Virtus“ pirmavo lygoje, bet dėl KOVID-19 sezonas nutrauktas. Sugrįžimą į lyderių gretas Bolonijos klubas įtvirtino 2020–21 m. – po 20-ies metų pertraukos laimėta Italijos lyga, pasiektas Europos taurės pusfinalis. 2022 m. „Virtus“, vedama Milošo Teodosičiaus, Marko Belinelio, Danielio Heketo, Tornikės Šengelijos, laimėjo Europos taurę, finale nugalėjusi Bursos „Frutti Extra“.

Pavadinimų kaita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priklausomai nuo rėmėjų, klubas daug kartų keitė pavadinimus:

  • Minganti Bologna (1953–1958)
  • Oransoda Bologna (1958–1960)
  • Idrolitina Bologna (1960–1961)
  • Virtus Bologna (1961–1962)
  • Knorr Bologna (1962–1965)
  • Candy Bologna (1965–1969)
  • Virtus Bologna (1969–1970)
  • Norda Bologna (1970–1974)
  • Sinudyne Bologna (1974–1983)
  • Granarolo Bologna (1983–1986)
  • Dietor Bologna (1986–1988)
  • Knorr Bologna (1988–1993)
  • Buckler Beer Bologna (1993–1996)
  • Kinder Bologna (1996–2002)
  • Virtus Bologna (2002–2003)
  • Carisbo Bologna (2003–2004)
  • Caffè Maxim Bologna (2004–2005)
  • VidiVici Bologna (2005–2007)
  • La Fortezza Bologna (2007–2009)
  • Canadian Solar Bologna (2009–2012)
  • SAIE3 Bologna (2012–2013)
  • Oknoplast Bologna (2013)
  • Granarolo Bologna (2013–2015)
  • Obiettivo Lavoro Bologna (2015–2016)
  • Virtus Segafredo Bologna (2016–)

Pasiekimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Treneriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymesni treneriai:

Garsiausi žaidėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žaidėjai, kurių marškinėliai iškelti arenoje:

Patekę į FIBA ar Naismito šlovės galerijas:

Lyderiai laimint Eurolygą:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]