Boaso istorinė mokykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Boaso istorinė mokykla – kultūrinės antropologijos mokykla, nuo XIX a. pab. pradėjusi klostytis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Rėmėsi kertinėmis antropologo Franco Boaso idėjomis – kultūriniu reliatyvizmu, istoriniu partikuliarizmu.

Boaso istorinė mokykla rėmėsi difuzionizmu ir teorija, pagal kurią kiekviena kultūra yra individuali ir nepriklausoma nuo kitų, o išplitusi už kultūrinio komplekso ribų – determinuota konkrečių istorinių įvykių bei psichologinių veiksnių; kultūrinė grupė turi savitą istoriją, kurią lemia vidinės raidos ir kultūros difuzija.

Boaso mokiniai šią antropologijos kryptį išplėtojo į atskiras šakas: etnolingvistiką, etnopsichologinę mokyklą, indėnistiką, etnoistoriją ir kt.

Boaso istorinė mokykla XX a. 1 ketvirtyje JAV buvo labai populiari, jai priklausė daug žymių kultūros antropologų. 4 dešimtmečio pab. dėl tyrimų sudėtingumo ir funkcionalistų kritikos šiai mokyklai sekėjų gerokai sumažėjo.[1]

Pagrindiniai šios krypties atstovai: Rut Benedikt, Francas Boasas, Rolandas B. Diksonas, Aleksandras Goldenvaizeris, Melvilis Herskovicas, Alfredas Luisas Krėberis, Ralfas Lintonas, Robertas Lovis, Margaret Mid, Eduardas Sapyras, Klarkas Visleris ir kt.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Boaso istorinė mokykla. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003