Difuzionizmas

Difuzionizmas – XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kultūrinės antropologijos kryptis.

Ši kryptis plėtojosi daugiausia Vokietijoje. Svarbiausi jos atstovai – vokiečių etnologai Frydrichas Racelis, Leo Frobenijus, Fricas Grėbneris, Adolfas Bastianas. Difuzionizmo atstovų teigimu, skirtingų visuomenių panašūs kultūros reiškiniai atsirado kaip skoliniai iš vieno ar kelių centrų arba pasklido per tautų migraciją. Pasak difuzionistų, daugelis vienų ar kitų kultūrinių bei technologinių pasiekimų kyla ne dėl žmonių išradingumo ar kultūrinės evoliucijos, bet dėl tarpukultūrinių mainų. Sociokultūrinės formos yra nelyginant gyvybės formos, savo kilme geografiškai sąlygotos, tačiau linkusios sklisti, prisitaikyti prie aplinkos bei patirti adaptyvias modifikacijas. Difuzionizmo pagrindiniai teiginiai tokie: pasaulyje nėra nei vienos izoliuotos kultūros, jos nuolat kinta ir maišosi, kultūras ir visuomenes keičia migracijos, nukariavimai, ilgalaikiai mainai, kaimynystės santykiai.

Ši antropologinė mokykla labiausiai domėjosi žmogiškųjų sociokultūrinių idėjų ir formų perdavimu–perėmimu, pamėgdžiojimu – įsisavinimu, imitavimu, infiltracija bei akultūracija, vykstančia tam tikroje erdvėje. Viena kertinių difuzionizmo sąvokų yra „kultūros ratas“ (vok. Kulturkreis) – funkcionaliai susiję kultūriniai bruožai, būdingi tam tikram geografiniam arealui ir tam tikram istoriniam laikotarpiui.

Be pagrindinės vokiečių difuzionizmo krypties, panašiu laikmečiu plėtota Vienos kultūrinė-istorinė mokykla (pagr. atstovas – Vilhelmas Šmitas), įvedusi istorizmo atžvilgį į antropologiją, bei radikalusis britų difuzionizmas (Viljamas Džeimsas Peris, Graftonas Eliotas Smitas), teigęs hiperdifuzionistinį požiūrį, jog visi pagrindiniai pasaulio kultūriniai-medžiaginiai pasiekimai paplitę iš Egipto.

Nuo XX amžiaus paskutinių dešimtmečių difuzionizmas, kaip pernelyg paviršutiniškas, dedukcinis ir duomenų stokojantis kultūros tyrinėjimo būdas, laikomas neperspektyviu.