Beždžionių raupai
| Beždžionių raupai | |
 Išbertas keturmetės mergaitės kūnas | |
| ICD-10 | B04 |
|---|---|
Beždžionių raupai – infekcinė liga, kurią sukelia beždžionių raupų virusas. Afrikoje aprašytos dvi genetiškai skirtingos beždžionių raupų viruso linijos: Kongo baseino ir Vakarų Afrikos. Jos skiriasi sukeliamos ligos sunkumu bei mirtingumo rodikliais. Kongo baseino variantas užkrečiamesnis ir mirtingumas siekia daugiau kaip 10 %, Vakarų Afrikos varianto mirtingumas siekia mažiau kaip 1 %. Pastarojo viruso atmaina labiau išplitusi, dėl kurio PSO paskelbė ekstremaliąją situaciją.[1][2]
Beždžionių raupai pirmą kartą buvo aptikti 1958 m., kai tarp tyrimams laikomų beždžionių prasidėjo į raupus panašios ligos protrūkis. Pirmasis žmogaus susirgimo atvejis buvo užregistruotas 1970 m. Kongo Demokratinėje Respublikoje. 2003 m. beždžionių raupų susirgimo atvejai buvo užregistruoti JAV, įvežus infekuotų gyvūnų ir po artimo kontakto su naminiais žinduoliais, daugiausia graužikais.[1][3]
Nuo 2022 m. gegužės pradžios apie beždžionių raupų atvejus vis dažniau pranešama iš šalių, nepriklausančių Vakarų ir Centrinės Afrikos regionui, kur ši virusinė liga ilgą laiką buvo endeminė. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų liepos 20 dienos duomenimis, beždžionių raupų atvejų nustatyta 72 valstybėse. Iš viso užregistruota daugiau kaip 15 800 šios virusinės ligos atvejų. Liepos 23 d. Pasaulio sveikatos organizacija tarptautinio masto ekstremaliąja visuomenės sveikatos situacija pripažino beždžionių raupų protrūkį.[2]
Simptomai ir ligos perdavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Inkubacinis ligos periodas yra nuo 5 iki 21 dienų (dažniausiai 6–13 d.). Liga paprastai trunka nuo dviejų iki keturių savaičių. Pirmieji ligos simptomai yra karščiavimas, šaltkrėtis, nuovargis, limfmazgių padidėjimas (dažniausiai kaklo srities), raumenų, galvos ir nugaros skausmai, pasireiškiantys per penkias dienas po užsikrėtimo. Bėrimas paprastai prasideda per 1–3 d. nuo karščiavimo pradžios. Atsiradus bėrimams atslūgsta karščiavimas. Ant veido, delnų ir padų atsiranda į vėjaraupius (ligą reikia atskirti nuo vėjaraupių, prie kurių limfmazgių padidėjimo, dažniausiai, nebūna) panašių bėrimų, vėliau – odos pažeidimų, galinčių išplisti į kitas kūno vietas. Bėrimai gali būti plokšti ar kiek pakilę, pripildyti skaidraus arba gelsvo skysčio, po to jie pasidengia šašu, išdžiūva, o šašai nukrenta. Bėrimų skaičius gali būti labai įvairus – nuo kelių iki kelių tūkstančių. Gyjančius šašus gali stipriai niežėti. Asmuo yra ligos nešiotojas tol, kol nukrinta visi šašai ir oda po jais visiškai sugyja. Dažnu atveju pasibaigus bėrimui lieka tamsių randų. Kasantis bėrimus, išlieka rizika užsikrėsti antrine odos bakterine infekcija. Taip pat sergant beždžionių raupais gali būti burnos ar akių gleivinių pažeidimų. Didžiausios rizikos grupei priskiriami vaikai, nėščiosios moterys bei asmenys, kurių imunitetas nusilpęs. Pastariesiems liga gali komplikuotis ir plaučių, smegenų uždegimais.[1][2][3][4][5]
Skelbiama, kad didžiausia tikimybė užsikrėsti beždžionių raupais yra asmenims, turintiems ilgalaikį artimą kontaktą ar tiesioginį kontaktą su ligoniu ar sergančiu gyvūnu. Užsikrėsti galima ir liečiantis su užkrėsto žmogaus kūno skysčiais, odos pažeidimais, taip pat per virusu užkrėstą aplinką, pavyzdžiui, patalynę, rūbus.[3][5] 95 % atvejų už Afrikos ribų beždžionių raupais užsikrečiama lytiniu keliu, ypač homoseksualų tarpe, rodo žurnale „New England Journal of Medicine“ paskelbto iki šiol didžiausio masto tyrimo, kuriame dalyvavo 528 žmonės iš 16 šalių, duomenys.[6] Dėl to dabartinio registruojamo protrūkio metu dažnai nustatomas lytinių organų ir tarpvietės bėrimas.[4]
Endeminėse šalyse beždžionių raupų infekcija dažniausiai plinta, kai atogrąžų miškuose vietos gyventojai (pvz., medžiotojai-rankiotojai) dažnai kontaktuoja su užsikrėtusiais gyvūnais. Beždžionių raupais užsikrečiama įkandus gyvūnui, tiesioginio sąlyčio metu su infekuoto gyvūno krauju, kūno skysčiais arba per odos ir gleivinių pažeidimus. Beždžionių raupų viruso nešiotojais ir platintojais gali būti įvairūs gyvūnai – gambinės žiurkėnžiurkės, voverės, dryžuotosios pelės, miegapelės, primatai.[1][3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Beždžionių raupai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-07-31.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 „PSO paskelbė beždžionių raupų protrūkį tarptautinio masto ekstremaliąją situacija“. LRT. 2022-07-23. Nuoroda tikrinta 2022-07-31.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Beždžionių raupai Archyvuota kopija 2022-06-09 iš Wayback Machine projekto.. Užkrečiamų ligų ir AIDS centras. Nuoroda tikrinta 2022-07-31.
- ↑ 4,0 4,1 Kokie beždžionių raupų simptomai? Archyvuota kopija 2022-07-31 iš Wayback Machine projekto.. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Nuoroda tikrinta 2022-07-31.
- ↑ 5,0 5,1 „NVSC epidemiologai ragina vasaros renginiuose išlaikyti budrumą: didžiausias nerimas – beždžionių raupai“. LRT. 2022-05-31. Nuoroda tikrinta 2022-07-31.
- ↑ Thornhill, John P.; Barkati, Sapha; Walmsley, Sharon; Rockstroh, Juergen; Antinori, Andrea; Harrison, Luke B.; Palich, Romain; Nori, Achyuta; Reeves, Iain; Habibi, Maximillian S.; Apea, Vanessa (2022-07-21). „Monkeypox Virus Infection in Humans across 16 Countries — April–June 2022“. New England Journal of Medicine. 0 (0): null. doi:10.1056/NEJMoa2207323. ISSN 0028-4793.