Baudžiamasis įstatymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Baudžiamasis įstatymas – įstatymas, numatantis baudžiamąsias teisines pasekmes (sankcijas) už tam tikrą veiką. Jo paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, teisinius gėrius, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų.

Pagrindinis baudžiamasis įstatymas Kontinentinės teisės valstybės – Baudžiamasis kodeksas.

Galiojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baudžiamasis įstatymas, galiojantis baudžiamosios veikos padarymo metu, nustato tos veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą, veikimo (neveikimo) laiką (nusikalstamos veikos padarymo laiką). Teismo sprendimo priėmimo metu galiojantis įstatymas – taip pat baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones bei priverčiamąsias medicinos priemones.

Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro normos, nustatančios atsakomybę už tarptautinės baudžiamosios teisės, tarpt. humanitarinės teisės veikas.

Pvz., Lietuvos baudžiamasis kodeksas turi gįžtamąją galią tokioms veikoms kaip genocidas, tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas, okupuotos valstybės civilių trėmimas, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais, civilių ar karo belaisvių prievartinis panaudojimas priešo ginkluotosiose pajėgose, draudžiama karo ataka.