Balistinė raketa
Balistinė raketa (angl. ballistic missile, vok. ballistische Rakete) – raketa, kuri didelę dalį skrydžio trajektorijos skrieja neveikiant varikliui balistine trajektorija. Trumpesnių nuotolių balistinės raketos skrieja Žemės atmosferoje, o didesnių nuotolių raketos dalį trajektorijos skrieja virš atmosferos.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmoji balistinė raketa buvo A-4[1], paprastai žinoma kaip V-2, sukurta nacistinėje Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo metais vadovaujant T.J. Gertneriui ir Verneriui fon Braunui. Pirmas sėkmingas V-2 paleidimas įvyko 1942 m. spalio 3 d., o kovinis panaudojimas pradėtas 1944 m. rugsėjo 6 d. prieš Paryžių, o dviem dienom vėliau – ir prieš Londoną. Iki Antrojo pasaulinio karo galo buvo paleista virš 3 tūkstančių raketų V-2.
Pirma pasaulyje tarpžemyninė balistinė raketa buvo R-7, o pirmoji JAV tarpžemyninė balistinė raketa – SM-65 Atlas.
Iš viso 30 valstybių naudojo balistines raketas. Jos kuriamos ir toliau, pvz., 2007 m. pasaulyje buvo virš 100 bandomųjų balistinių raketų paleidimų. 2010 m. JAV ir Rusija pasirašė sutartį per 7 m. sumažinti jų tarpžemyninių balistinių raketų ginkluotę (kad 2017 m. abi valstybės jų turėtų po 1550 vienetų.[2]
Skrydis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarpžemyninių balistinių raketų skrydžio trajektoriją sudaro trys tarpsniai:
- variklinis skrydis: Trunka nuo keliasdešimt sekundžių iki kelių minučių. Jo metu gali būti naudojamos kelių raketos pakopų varikliai.
- laisvasis skrydis: Sudaro didžiąją skrydžio dalį. Paprastai prasideda kosmose, kai varikliai išsijungia. Etapas kosmose leidžia raketomis nuskrieti didelius nuotolius. Tarpžemyninių balistinių raketų apogėjus būna iki 1200 km. Laisvojo skrydžio tarpsnio paprastai neturi balistinės raketos, kurių veikimo spindulys mažesnis kaip 350 km.
- grįžtamasis skrydis: Raketa grįžta į Žemės atmosferą ir leidžiasi žemyn link taikinio. Pradžia laikomas momentas, kai atmosferos pasipriešinimas ima daryti įtaką raketos trajektorijai ir baigiasi pasiekus taikinį.
Laisvojo skrydžio ir grįžtamasis tarpsniai sudaro raketos skrydžio balistinę trajektoriją.
Balistinės raketos leidžiamos iš:
- nejudamų leistuvų (leidimo įrenginių), paprastai šachtinių;
- judamų leistuvų:
- vikšrinių ar ratinių raketų leistuvų,
- geležinkelio leistuvų,
- orlaivių leistuvų,
- antvandeninių laivų leistuvų,
- povandeninių laivų leistuvų.
Balistinių raketų tipai pagal veikimo spindulius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Balistinės raketos dažnai skirstomos pagal veikimo spindulį. Skirtingose valstybėse ši klasifikacija šiek tiek skiriasi:
- Taktinės balistinės raketos: Veikimo spindulys nuo 150 iki 300 km:
- Mūšio lauko balistinės raketos (angl. battlefield range ballistic missile; BRBM): Veikimo spindulys iki 100 km
- Karo teatro balistinės raketos (angl. theatre ballistic missile; TBM): Veikimo spindulys nuo 300 iki 3500 km.
- Mažo nuotolio balistinės raketos (angl. short-range ballistic missiles; SRBM): Veikimo spindulys nuo 300 iki 1000 km.
- Vidutinio nuotolio balistinės raketos (angl. medium-range ballistic missile; MRBM): Veikimo spindulys nuo 1000 iki 3500 km.
- Tarpinio nuotolio balistinės raketos (angl. intermediate-range ballistic missile; IRBM), kitaip dar didelio nuotolio balistinės raketos (angl. long-range ballistic missile; LRBM): Veikimo spindulys nuo 3500 iki 5500 km.
- Tarpžemyninės balistinės raketos (angl. intercontinental ballistic missiles; ICBM): Veikimo spindulys didesnis nei 5500 km.
Povandeninio starto balistinės raketos (angl. submarine-launched ballistic missile; SLBM): Visos šiuolaikinės šio tipo raketos yra tarpžemyninio tipo.
Vidutinio ir didesnių nuotolių balistinės raketos paprastai skirtos branduoliniams užtaisams gabenti, kadangi paprastų sprogstamųjų medžiagų užtaisai tokiose raketose neapsimoka dėl per silpno veikimo. JAV tiria galimybes naudoti įprastinių sprogstamųjų medžiagų kovines galvutes tarpžemyninėse balistinėse raketose dėl galimybės neatidėliojant smogti bet kurioje pasaulio vietoje, nežiūrint į didelę tokių atakų kainą.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Zaloga, Steven (2003). V-2 Ballistic Missile 1942-52. Reading: Osprey Publishing. p. 3. ISBN 978-1-84176-541-9.
- ↑ http://www.state.gov/documents/organization/140035.pdf