Austerlico mūšis
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Austerlico mūšis | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
Napoleonas Austerlico mūšyje, Louis-François Lejeune paveikslas. | |||||||
| |||||||
Konflikto šalys | |||||||
Prancūzijos imperija | Rusijos imperija Austrijos imperija | ||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
Napoleonas Bonapartas Jean-Baptiste Bessières Karolis XIV Jonas Louis Nicolas Davout Jean-de-Dieu Soult Jean Lannes Géraud Duroc Joachim Murat |
Aleksandras I Michailas Kutuzovas Petras Bagrationas Konstantinas Pavlovičius Friedrich von Buxhoeveden Michailas Miloradovičius Pranciškus II Franz von Weyrother Johann I Joseph | ||||||
Pajėgos | |||||||
65 000–75 000 | 84 000–95 000 | ||||||
Nuostoliai | |||||||
1 305 žuvo, 6 940 sužeista, 573 sugauta |
15 000 žuvo arba sužeista, 12 000 sugauta, 180 neteko ginklų |
Austerlico mūšis – mūšis, vykęs 1805 m. gruodžio 2 dieną prie Austerlico (dabartinis Slavkovas prie Brno, Čekija), Austrijos ir Rusijos karo su Prancūzija metu. Per vieną didžiausių Napoleono I pergalių, austrai ir rusai neteko 16000 žmonių (užmuštų ar sužeistų), 20000 paimta į nelaisvę, tą patį mėnesį pagal pasirašytą Presburgo taiką Austrija išstojo iš karo, o Rusijos kariuomenė atsitraukė į Lenkiją.
Padėtis prieš mūšį
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Napoleonui užėmus Vieną, austrų ir rusų kariuomenės susijungė prie Olomouco ir pradėjo žygiuoti link Brno. Jų tikslas buvo apeiti prancūzų dešinįjį sparną ir neleisti jiems susisiekti su Viena ir Čekija. Napoleonas sumanė išprovokuoti sąjungininkus pulti dar prieš tai, kol austrai į armija pakvies naujų kareivių. Jis apsimetė, kad ruošiasi trauktis, išžygiavo iš Praceno kalvų ir taip išdėstė savo pajėgas, kad dešiniajame sparne buvo matyti silpnoji vieta: fronto linija prie Goldbacho upelio buvo vos saugoma.
Mūšio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Austrų generolai parengė planą kaip įveikti prancūzus pralaužiant jų dešinįjį sparną. Gruodžio 2 d. tekant saulei prasidėjo kautynės. Tuo metu kai sąjungininkai atakavo dešinįjį sparną, kuriam vadovavo maršalas L.N. Davu, Napoleono pasiųstas maršalas Sultas apie vidudienį užėmė svarbiausią priešo poziciją – Praceno aukštumas. M. Kutuzovas prieš juos pasiuntė rusų imperatoriškąją gvardiją. Napoleonas į tai atsakė pasiųsdamas savuosius imperatoriškosios gvardijos raitelius. Šie atmušė rusus. Tada prancūzai iš užnugario puolė sąjungininkų dalis, kurios kovėsi su Davu, ir kilo sąmyšis. Kairiajame sparne rusai vadovaujami Bagrationo irgi buvo sutriuškinti. Austrai ir rusai pradėjo visu frontu trauktis ir galiausiai bėgti. Jų kariuomenė susigrūdo prie dviejų tvenkinių, o kai mėgino bėgti per tvenkinius, ledas įlūžo ir didelė dalis žmonių ir arklių paskendo.
Šiose kautynėse dalyvavo 83 650 sąjungininkų karių ir apie 70–75 tūkst. Napoleono vadovaujamų prancūzų. Kautynėse Napoleonas neteko 7000 karių, sąjungininkai – 27 000 karių. Netrukus po kautynių prasidėjo derybos, kurios baigėsi Presburgo taika.