Aušra Žičkienė
Aušra Žičkienė | |
---|---|
Gimė | 1964 m. gegužės 30 d. Tauragė |
Tautybė | lietuvė |
Veikla | etnomuzikologė |
Sritis | muzikinis folkloras |
Organizacijos | Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas |
Pareigos | vyr. mokslo darbuotoja |
Išsilavinimas | mokslų daktarė |
Alma mater | Lietuvos muzikos ir teatro akademija |
Aušra Žičkienė (g. 1964 m. gegužės 30 d.) – Lietuvos etnomuzikologė, mokslų daktarė.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1987 m. baigė Lietuvos konservatoriją (L. Burkšaitienės klasę). Nuo 1987 m. dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, nuo 2007 m. – vyresnioji mokslo darbuotoja.
1980–1994 m. sutartinių giedotojų grupės „Trys keturiose“ (vadovė Daiva Račiūnaitė‑Vyčinienė) narė. 1987–1998 m. folkloro ansamblio „Dijūta“ vadovė. 2001 m. apgynė humanitarinių mokslų daktarės disertaciją.
Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aušros Žičkienės tyrimų sritys: muzikinio folkloro istoriniai, tipologiniai, taikomieji, šiuolaikinių formų tyrimai, dabarties bendruomenių muzikinė elgsena.[1]
Aušra Žičkienė yra Europos etnomuzikologijos seminaro narė (nuo 2002 m.).[2]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Monografijos:
- Savaiminė daina: nežymus būvis, tradicinės struktūros, vietinės reikšmės, globali raiška (2019 m.).
Parengti ir sudaryti leidiniai:
- Lietuvių liaudies dainyno 11 (1995 m.), 17 (2003 m.), 18 (2004 m.), 20 (2007 m.) tomų melodijos,
- Tautosakos darbai t. 41 (2010 m.), t. 54 (2017 m.),
- Lingu palingu balti suoleliai (su Jurgita Ūsaityte, 2009 m.),
- Paklausykit manę, jauno bernelio. Jauniaus Vyliaus užrašytos suvalkiečių tautosakos rinktinė (su P. Krikščiūnu, R. Žarskiene, 2011 m.),
- Vilniaus krašto lenkų laidotuvių giesmės. Antologija (su Irena Masoit, Kristina Syrnicka, 2013 m.),
- Kapsų dainos, Vinco Šlekio užrašytos Marijampolės apskrityje (su P. Krikščiūnu, 2015 m.),
- Anelės Karmonienės dainos (2016 m.).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ LLTI
- ↑ Birutė Žalalienė. Aušra Žičkienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014