Astragalai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Dvi moterys žaidžia astragalų žaidimą penthelita.
Pyxis, vaza, skirta papuošalams. Atika, V amžius pr. Kr.
Pyxis, vaza, skirta papuošalams saugoti, V a. pr. Kr.

Astragalai (ἀστράγαλοι senovės graikų kalba) arba keturių pusių kauliukai randami visame Viduržemio jūros regione[1].

Astragalas, keturių pusių kauliukas, buvo gaminamas iš avies, ožkos ar kiaulės čiurnos kaulo. Kauliuko puselės turėjo skirtingus taškus ir vardus, stipriausioji, laiminti pusė vadinta Afroditės, meilės deivės, vardu senovės Graikijoje, pralaiminti – šuns vardu, nors reikia pridurti, kad skirtingais laikotarpiais, ypač Romos imperijos laikais, astragalų puselės buvo vadinamos skirtingai. Astragalai taip pat buvo gaminami iš skirtingų medžiagų, tarkim, iš gintaro, stiklo, sidabro, bronzos ar aukso. Astragalai gali būti suprantami kaip šiuolaikinių kauliukų pradininkai, tačiau tiek astragalai tiek kauliukai egzistavo tuo pačiu metu senovės pasaulyje, todėl manoma, kad šešiapusiai kauliukai, buvo naudojami lošimams dėl pinigų, naujausi tyrimai[2] atskleidžia, kad antikoje buvo mėgstama lošti ne tik su mums pažįstamais šešiapusiais kauliukais, bet ir su astragalais ar su bet kokiais nedidelio dydžio objektais, kaip pavyzdžiui, karoliukais, kuriuos paparasčiausiai paslėpdavo delne ar po vien iš dviejų stiklinių ir buvo spėjama: kurioje rankoje ar stiklinėje slepiasi objektas.

Žaidimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Astragalai galėjo būti naudojami skirtingiems žaidimams. Paprastai buvo naudojami penki astragalai, nors jų skaičius priklauso nuo jų dydžio, tarkim, iš jaučio paiimti astragalai yra žymiai didesni, tad paimti penkis astragalus į delną, galėjo būti sudėtinga. Vienas iš žaidimų, kuris buvo žaidžiamas su šiais kauliukais – penthelita ("penki akmenėliai). Šio žaidimo metu naudojami penki astragalai, išmetami į orą ir juos bandoma sugauti plaštaka. Šio žaidimo atvaizdų galima rasti antikinių vazų ikonografijoje, kur vaizduojamos šį žaidimą žaidžiančios merginos. Moterys, kaip ir vyrai žaisdavo žaidimus, kurie joms buvo laisvalaikio praleidimo laikas. Astragalai dažnai laikomi vaikų žaislais, dažnai jie minimi tekstuose, antikinėje ikonografijoje, jauni žmonės vaizduojami žaidžiantys su astragalais arba laikantys maišelį, skirtą laikyti astragalus[3].

Ikonografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žaidimo scenos randamos antikinių vazų ikonografijoje. Kaip pavyzdį galime pateikti dekooraciją randamą ant pyksio, vazos, skirtos papuošalams saugoti. Pyksis, saugomas Metropolitano muziejuje Niujorke, vaizduoja dvi moteris, kurių žaidžia žaidimą penthelita. Moteris, pavaizduota dešinėje, išmeta kauliukus, o kita moteris, pavaizduota kairėje tiesia ranką, bandydama sugauti astragalus. Tokio pobūdžio scenos gali būti randamos ikonografijoje, kuri vaizduoja vestuvinius ritualus.

Kontekstai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Astragalai randami įvariuose kontekstuose: šventyklose, nekropoliuose, teatruose ar privačiuose namuose. Šie žaislai gali būti naudojami skirtingais tikslais: tai ir amuletas, ir vaiko žaidimas, ir objektas, skirtas nuspėti ateitį. Astragalas taip pat buvo ir objektas, naudotas ateities spėjimui. Mažojoje Azijoje buvo rasti tekstai, inkskripcijos, išrašytos ant akmens luitų. Šie tekstai – tai orakuliniai tekstai, norint sužinoti, kuris tekstas mums kalba apie ateitį, reikia mesti astragalus, iškritęs numeris reiškia teksto skaičių, kuris ir kalba apie ateitį. Šie orakuliniai tekstai išversti į anlgų kalbą.

Skirtingi kontekstai, kuriuose archeologai randa astragalus, sunkiai interpretuojami. Šiandien iki galo nėra aišku, kodėl šie objektai, skirti žaidimams, atrandami ten, kur jų panaudojimas sunkiai įsivaizduojamas. Kaip pavyzdį pagalime pateikti nekropolį pietų Italijoje, Lokrų mieste, kur nemažas kiekis astragalų buvo atrasta kapavietėse. Šiose kapavietėse buvo palaidoti įvairaus amžiaus ir socialinių sluoksnių žmonės. Astragalai dažnai randami išdėlioti aplink kūną lyg būtų norima šiais objektais jį apsaugoti.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bundrick Sheramy D., « Altars, Astragaloi, Achilles : Picturing Divination on Athenian Vases », Gods, Objects, and Ritual Practice 1 (2017), p. 53-74.

Dandoy Jeremiah R., « Astragali through time », Integrating zooarchaeology (2006), p. 131–137.

Gilmour Garth H., « The nature and function of astragalus bones from archaeological contexts in the Levant and eastern Mediterranean », Oxford Journal of Archaeology 16.2 (1997), p. 167–175.

Mazzorin Jacopo De Grossi, Minniti Claudia, « Ancient use of the knuckle-bone for rituals and gaming piece », Anthropozoologica 48.2 (2013), p. 371–380.

Tahberer Bekircan, « Astragaloi on Ancient Coins: Game Pieces or Agents of Prophecy? », Journal of Ancient and Medieval Coinage 26 (2012), p. 4–20.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gilmour Garth H., « The nature and function of astragalus bones from archaeological contexts in the Levant and eastern Mediterranean », Oxford Journal of Archaeology 16.2 (1997), p. 167–175.
  2. Stephen Kidd « Greek Dicing, Astragaloi and the ‘Euripides’ Throw », Journal of Hellenic Studies 137 (2017), p. 112–118
  3. Hatzivassiliou Eleni, « The attic phormiskos: problems of origin and function », Bulletin of the Institute of Classical Studies 45.1 (2001), p. 113–148.