Asociacijos dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Asociacijos dėsnis (angl. Law of Association) – Davido Ricardo 1817 metais veikale „Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai“ aprašytas dėsnis, įrodantis neabejotinus darbo pasidalijimo pranašumus net ir tais atvejais, kai vienas individas ar jų grupė (pvz., šalis) visais atžvilgiais (t. y., absoliučiai) pranašesnė už kitą individą ar jų grupę.

Davido Ricardo teiginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

D. Ricardo nagrinėjo laisvosios prekybos tarp dviejų šalių, kurių viena yra gamtos labiau apdovanota už kitą, padarinius, darydamas prielaidą, kad darbas ir kapitalas negali laisvai judėti tarp šalių. D. Ricardo įrodo, kad abiem šalims yra naudingas darbo pasidalijimas ir laisvoji prekyba tuo atveju, jei didesnį darbo našumą pasiekusi šalis specializuojasi gaminti tas prekes, kurių gamybos našumas palyginti didesnis.

Pavyzdys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Darbo valandos produkcijos vienetui pagaminti

Tarkime, Darbėnai yra visais atvejais produktyvesni už Tingėnus. Darbėnai pagamina stalą per 4 valandas, o Tingėnai per 5 valandas. Darbėnai pagamina kėdę per 2 valandas, o Tingėnai tik per 4.

Kėdėms ir stalams pagaminti skiriama po 40 valandų. Jei ir Darbėnai, ir Tingėnai gamintų ir kėdes, ir stalus, tai per 80 valandų būtų pagaminta 18 stalų ir 30 kėdžių. Kadangi Darbėnai kėdes gamina 2 kartus našiau negu Tingėnai, o stalus tik 1,25 karto našiau, abiem pusėms būtų naudinga, kad Darbėnai gamintų tik kėdes, o Tingėnai tik stalus. Jei Darbėnai visas 80 valandų gamintų tik kėdes, o Tingėnai tik stalus, būtų pagaminta 16 stalų ir 40 kėdžių, t. y., santykinai daugiau produkcijos, santykinai mažiausiomis alternatyviomis sąnaudomis.

Šis dėsnis dar vadinamas santykinio pranašumo dėsniu.