Asmuo be pilietybės

Asmuo be pilietybės (apatridas; lot. apatris ir gr. apolis) – fizinis asmuo, neturintis jokios valstybės pilietybės (bei tautybės) ir neturintis jokių įrodymų, kurie padėtų nustatyti galimą to asmens pilietybę (arba tautybę).

Pilietybės netekimas

Asmuo tampa apatridu dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai, kai asmuo praranda anksčiau turėtą kokios nors valstybės pilietybę ir neįgyja naujos. Asmuo gali netekti pilietybės (t. y. tapti apatridu) tokiais atvejais:

• Gimdamas (tuo atveju, jei tėvai - taip pat apatridai, o tos valstybės, kurioje asmuo gimė, įstatymai nenumato jus soli pilietybės suteikimo galimybės)
• Kai iš asmens atimama valstybės pilietybė (pvz., dėl politinių, etninių motyvų, taip dėl valstybės ar visuomenės saugumo sumetimų)
• Praradus anksčiau gautos pilietybės privilegijas (pavyzdžiui, tuo atveju, kai pilietybė įgyjama susituokus)
• Atsisakius turimos pilietybės.

Lietuva

Asmeniui, neturinčiam užsienio valstybės pilietybės, tačiau turinčiam dokumentą, suteikiantį teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, pagal 1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės statuso nuostatas išduodamas specialus dokumentas (Asmens be pilietybės kelionės dokumentas), suteikiantis teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į Lietuvos Respubliką dokumento galiojimo laikotarpiu (LR įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (LR DUTP) 2 str. 2 d.). Tvarką nustato LR vidaus reikalų ministras (LR DUTP 38 str.).

Į Lietuvą iš kitų valstybių patekusiems asmenims be pilietybėms (reikalui esant) gali būti suteikiama teisinė apsauga, atitinkamas teisinis statusas (pvz., pabėgėlio statusas ir kt.).