Arsenijus Čanyševas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Arsenijus Čanyševas

Arsenijus Čanyševas (rus. Арсений Николаевич Чанышев; 1926 m. balandžio 18 d. – 2005 m. rugpjūčio 3 d.) – dabarties filosofas, Maskvos valstybinio universiteto profesorius.

Svarbiausias veikalas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savo unikaliame „Traktate apie nebūtį“ („Трактат о небытии“) Čanyševas įrodinėja nebūties pirmumą ir viešpatavimą būtyje, nes būtis, pasak filosofo, – tik nebūties šešėlis, jos išvirkštinė pusė. Visa tikrovė yra nebūties vandenynas, kuriame būties tik tiek, kiek ant vandenyno paviršiaus išsiliejusios naftos lašelio plėvelės.

Savo traktatą Čanyševas baigia žodžiais: „žmogus ateina iš nebūties ir išeina į nebūtį, taip nieko ir nesupratęs“.

Čanyševo filosofinės idėjos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čanyševo teigimu, visa metafizika nuo Talio laikų absoliutina ir išaukština būtį, nes apie nebūtį, kaip apie neesantį dalyką, esą nieko negalima pasakyti. Tačiau filosofine prasme būtis ir nebūtis yra lygiavertės sąvokos, nes būtis, nebūdama daiktas (būtybė), taip pat vaizduotės padarinys, tuščia abstrakcija. Taigi tiek būties, tiek nebūties niekas nėra matęs. Nebūties realumą įrodyti lengviau.

Čanyševas nebūties realumą įrodinėja laiko, erdvės, judėjimo, substancijos, priešybių, skirtumo, atsitiktinumo ir kt. kategorijomis:

  • Įrodymas laiku – dabarties egzistavimas leidžia praeities egzistavimą, t. y. to, ko jau nėra, arba ateities t. y., ko dar nėra (Augustinas Aurelijus).
  • Įrodymas erdve – ko nors egzistavimas kurioje nors nors vietoje reiškia to daikto nebuvimą kitoje vietoje. Ta kita vieta – begalybė.
  • Įrodymas judėjimu – judantis kūnas yra ten, kur jo nėra, ir jo nėra ten, kur jis yra.
  • Įrodymas substancija – kadangi egzistuoja akcidencijos, tai turi būti ir jos turėtojas – substancija. Tačiau substancija nepastebima, ir daikte nėra nieko, išskyrus savybių visumą. Kai tik substancija įgyja apibrėžtumą, ji virsta savybe (juk nėra nei materijos, nei dvasios, o tik materialumas ir dvasingumas). Vadinasi, substancija gali būti nebūtis.

Taigi, nebūtis absoliuti, o būtis tik sąntykinė, nes tai, kas yra, tėra tik maža dalelytė to, kas buvo ir dar bus. Viskas atsiranda akimirkai ir išnyksta amžinybėje. Tai įrodo, jog nėra absoliučios, tapačios sau, būties, nes visa – laikinas buvimas, o amžinasis pradas – laikinas dalykas. Pasak Čanyševo, pirmoji savaiminė priežastis, kaip būties priežastis, protu nesuvokiama, nes lieka neišaiškinta pirmosios priežasties priežastis Tuo tarpu neaiškumų visai nelieka kalbant apie nebūtį: tai, kas neegzistuoja savo nebuvimu, nereikalauja jokios priežasties. Iš čia kyla paradoksali būties apibrėžtis „būtis yra nebūties nebūtis.“

Aukščiausias būties tipas, pasak filosofo, yra sąmonė, nes ji atsimena ir tai, ko nebėra, ir laukia to, ko dar nėra. Pagaliau sąmonė ir mąsto apie būtį ir nebūtį. Kabindamasi už būties, sąmonė sukūrė ir būties teoriją, kuri nebūties jūroje panardintam žmogui tampa lyg skęstančiam šiaudas. Nebūties filosofija, Čanyševo teigimu, pranašesnė, nes nesukelia neįmanomų iliuzijų ir pretenzijų. Nebūties žmogus suvokia save kaip savo nebūties nebūtį, gyvenimą – kaip mirties nebūtį, meilę – kaip neapykantos nebūtį ir t. t. Nebūties filosofas suvokia, kad viskas laikina, todėl nesistengs saugoti to, ko neįmanoma išsaugoti: šeimos, kur nėra meilės, ištikimybės, kur laužomas žodis. Nebūties žmogus nebijo ir mirties.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Арсений Николаевич Чанышев (rusų kalba) [1]