Argumentas iš tylėjimo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Tylėjimo argumentas (lot. argumentum ex silentio) – teigimas, jog kalbėtojas kažko nežino ar nepastebi, remiantis tuo, kad kalbėtojas apie tai nekalba.[1] Tai nėra teisinga, nes visada gali būti ir kitų priežasčių patylėti.

Jei kas nieko prieš būti įtikintas, metodas veikia gerai, nes įsivaizduojamos priežastys dažnai būna labiau įtikinamos nei realios. Bet išties kritiškam mąstytojui tyla nėra įrodymo pakaitalas. Tyla gali būti labai įtikinanti. Tinkamoje vietoje įterpta pauzė gali oratoriui labai padėti įtikinti auditoriją.[2]

Tylėjimo argumentas yra logikos ir dažniausiai argumentacijos klaida.

Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tai nesakysi, kur gyvena tavo draugai? Greičiausiai ir neturi jokių.[1]
  • Bobai, kur mano mašinos raktai?– Bobas tyli, – Aš žinau, jog tu juos paėmei![2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Albert Bock (2011) Häufige Scheinargumente. pdf Archyvuota kopija 2019-06-23 iš Wayback Machine projekto.)
  2. 2,0 2,1 Bo Bennett (2020). Argument from silence. logicallyfallacious.com

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]