Angolos išlaisvinimo ginkluotosios pajėgos
| Angolos išlaisvinimo ginkluotosios pajėgos Forças Armadas de Libertação de Angola | |
|---|---|
 UNITA vėliava | |
| Įkurtos | 1965 m. |
| Išformuotos | 1993 m. |
| Vadovybė | |
| Vyriausiasis kariuomenės vadas | Jonas Savimbi |
| Susiję straipsniai | |
| Istorija | Angolos nepriklausomybės karas Angolos pilietinis karas |
Angolos išlaisvinimo ginkluotosios pajėgos (port. Forças Armadas de Libertação de Angola, sutrumpintai FALA) – Nacionalinės sąjungos už visišką Angolos nepriklausomybę (UNITA), svarbios politinės grupuotės Angolos pilietinio karo metu, karinis sparnas.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po apmokymų Kinijoje 1965 m. pirmieji kariniai kadrai grįžo į Angolą, apsigyveno rytinėje šalies dalyje ir pradėjo mobilizaciją bei partizanų verbavimą. Taip susiformavo pirmasis FALA užuomazgų kontingentas.
Didėjant UNITA narių skaičiui tarp gyventojų, didėjo ir partizanų skaičius, todėl buvo galima vykdyti veiksmingus karinius mokymus. Tai leido jiems pradėti šalies išlaisvinimo iš portugalų kolonializmo nagų misiją, ką įrodė 1966 m. gruodžio 4 ir 25 d. išpuoliai atitinkamai Kasamboje ir Luau. Buvo įkurti pirmieji kariniai regionai, jų nepriklausomos zonos ir operatyviniai frontai.
Antrasis UNITA kongresas įvyko 1969 m., kai buvo parengta FALA programa. Joje buvo numatyta išplėsti partizaninį karą į centrinę, pietinę ir šiaurinę šalies dalis ir suformuoti kompaktiškus partizanų kontingentus visiems tuo metu egzistavusiems frontams, zonoms ir kariniams regionams.
FALA tapo labai veiksminga, privertė priešą patirti daug pralaimėjimų, išplėtė partizanų zonas ir sustiprino išlaisvintus rajonus – jėga, kurios portugalų kolonialistai negalėjo ignoruoti. 1974 m. birželio 14 d. su Portugalijos vyriausybe buvo pasirašytos paliaubos.
Kadangi taikaus Angolos problemos sprendimo galimybės buvo menkos, UNITA atliko moderatoriaus vaidmenį, kad būtų išvengta ginkluotos konfrontacijos, kurią, viena vertus, sukėlė MPLA remianti Sovietų Sąjunga, kita vertus, Angolos nacionalinio išsivadavimo frontą (FNLA) remiančios Jungtinės Amerikos Valstijos.
Angolos išsivadavimo liaudies judėjimas (MPLA), pasitelkęs kubiečius, pažeidė Alvoro susitarimą ir nusprendė užgrobti valdžią ginklu.
Pilietinio karo metu FALA paliko miestus ne tik tam, kad persitvarkytų, bet ir tam, kad partizaniniu karu pasipriešintų Luandos mažumos režimui. Dėl neramumų 1976 m. gegužės mėn. buvo surengta Kuanzos konferencija, po kurios buvo paskelbtas Kuanzos manifestas. Pastarajame buvo išdėstyta FALA programa, skirta karių ir kadrų, kurie tuo metu buvo traumuoti agresyvios sovietų karo mašinos, remobilizacijai.
Dabar vyko teritorinė kariuomenės organizacija, apimanti frontus ir savarankiškus karinius regionus.
1977 m. prie UNITA prisijungė daug žmonių, todėl partizanų skaičius smarkiai išaugo.
Tų pačių metų kovo mėnesį Huambo provincijos Bendos mieste įvyko ketvirtasis judėjimo kongresas, kuriame buvo nustatyti tolesni FALA tikslai, pavyzdžiui, suformuoti pirmuosius apmokytus, aprūpintus ir motyvuotus batalionus.
1980 m. pusiau reguliarių batalionų plėtra suteikė ginkluotai kovai naujo pagreičio, dėl to buvo užkariautos naujos teritorijos ir įtvirtintos jau užkariautos. Buvo parengta daugiau priešlėktuvinės artilerijos, inžinerijos, žvalgybos, specialiųjų komandosų, ryšių, logistikos ir medicinos pagalbos specialistų.
1982 m. įvyko penktasis suvažiavimas, kuriame buvo parengta nauja FALA strategija, apimanti karinių kolonų ir kompaktiškų partizanų būrių formavimą visuose politiniuose ir kariniuose frontuose.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Beck, Theresa (2013). The Normality of Civil War: Armed Groups and Everyday Life in Angola. Frankfurt: Campus Verlag GmbH, Publishers. pp. 83–84. ISBN 978-3593397566.