Andrea II Muzaka
|
Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą. |
Andrea II Muzaka (apie 1319–1372) – Albanų didikas iš Muzakų giminės, Muzakų kunigaikštystės valdovas XIV amžiuje. Kunigaikštystę paveldėjo iš savo tėvo Teodoro I Muzakos, mirusio apie 1331 m.
Andrea II žinomas dėl to, kad iki savo mirties (1372 m.) išplėtė Muzakos kunigaikštystę iki didžiausios apimties – nuo pietinės Adrijos jūros pakrantės Albanijos vakaruose iki Kastorijos rytuose.
1336–1337 m. Albanijos Anževinų karalystės jį pripažino Albanijos karalystės despotu ir Albanijos maršalu, kitą dešimtmetį vadovavo pasipriešinimui serbų invazijai į Albaniją, o žlugus Serbijos imperijai, atgavo buvusias teritorijas ir vėl pradėjo plėstis. Andrejui II karuose prieš Serbijos įpėdines valstybes pavyko nugalėti tiek Vukašiną iš Serbijos, tiek jo sūnų Marką, įtvirtinant Muzakų šeimos kunigaikštystę. Bizantijos imperatoriaus Jonas V Paleologas už pergales prieš serbus pripažino Epyro despotu.
Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ankstyvasis valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Andrea II Muzaka kilęs iš turtingos bajorų šeimos pietų Albanijoje. Jo senelis Andrea I Muzaka de facto sukūrė nepriklausomą valstyvę apie 1280 m. į vakarus nuo Berato, vėliau ši valda buvo pavadintas Muzakų šeimos vardu. Andrea I pakeitė Teodoras, žinomas kaip „Këshetisi“. Teodoro sūnus Andrea II viduramžiais tapo iškiliausiu kunigaikštystės valdovu. Savo valdymo pradžioje kontroliavo Adrijos pajūjūrio dalį tarp Vjosos ir Devolio upių. Praktiškai čia ir toliau dominavo senosios Albanijos didikų šeimos, kurios mažai nekreipė dėmesio į Muzakos autoritetą. Pagal 1336 m. susitarimą su Angenivais, leista Muzaka šeimos nariai galėjo laisvai keliauti į Duresį.
Karai su serbais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1341–1347 m. Bizantijos imperija įsitraukė į pilietinį karą, o serbai pasinaudojo šia padėtimi, įsiverždami į daugelį Bizantijos valdų pietų Balkanuose. Andrea II vadovavo pasipriešinimui serbams ir sudarė įvairias sąjungas su kitomis Albanijos didikų šeimomis, taip pat palaikė ryšius su savo tradiciniais angevinų sąjungininkais. 1336 m. Stefano Dušano vadovaujama Serbijos karalystė užėmė Angevinų valdomą Duresą. Nors angevinams pavyko atkovoti Duresą, Dušanas tęsė savo ekspansiją ir 1337–1345 m. užėmė Kaniną ir Valoną.[1]
Andrea II Muzaka kariavo prieš serbų pajėgas apie 1340 m. sudaręs sąjungą su Gropų šeima. Surengs keletą sėkmingų kampanijų prieš Dušaną, tačiau netrukus jo valdas, kaip ir kitas Albanijos kunigaikštystes, užgrobė Serbijos karalius. 1345 m. visos albanų žemės buvo Serbijos valdžioje, išskyrus Durresą, kurį valdė Angevinai. 1350 m. Andrea II atkariavo Beratą iš serbų.
Vėlesnis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1355 m. mirus Stefanui Dušanui ir žlugus trumpalaikei Serbijos imperijai, Andrea II gerokai išplėtė Muzakų kunigaikštystę. Vėliau Andrea II įsivėlė į konfliktą dėl pietvakarių Makedonijos provincijų (įskaitant Kastoriją). Serbijos karalius Vukašinas Mrnjavčevičius irgi turėjo pretenzijų paveldėti šiuos regionus po Simeono Urošo mirties; Vukašinas tvirtino, kad jis yra Stefano Urošo V bendravaldis, o Andrea II tvirtino, kad Albanijos ir Bulgarijos siena yra Pelisterio kalne. Mūšis prie Pelisterio 1369 m. baigėsi Andrea II pergale, o pats Vukašinas pateko į Muzakų kario, vadinamo Duslandu, nelaisvę. Dėl šio mūšio Bizantijos imperatorius Jonas V Palaiologas įteikė Andrejui II imperijos herbą ir suteikė jam „Epyro despoto“ titulą. Šia proga Andrea II Muzaka savo naujuoju herbu priėmė dvigalvį erelį po žvaigžde, kuris pakeitė tradicinį Muzakos herbą – vandens šaltinį, išsiveržusį iš žemės ir padalinusį į dvi dalis.
1371 m. Andrea II Muzaka susitarė su Andrea Gropa, savo žentu, ir pradėjo karą prieš princą Marko, užgrobdamas Kastoriją, kuri atiteko Muzakai, ir Ohridą, kuris atiteko Gropai. Teritorijų praradimas susilpnino Marko valstybę ir sutrukdė išplėsti įtaką regione.
Netrukus Andrea II mirė (1372 m.), o jo žemes pasidalijo trys jo sūnūs: Teodoras II, Gjinas ir Stoja.
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Andrea II vedė Eufemijaą Matrangą (alb. Efimia Matrënga); kuri buvo albanų Goros didiko Pauliaus Matrangos dukra. Pora susilaukė penkių vaikų:
- Gjinas Muzaka (* apie 1337 m.; † 1389 m.), paveldėjo daugumą savo tėvų žemių, išskyrus Beratą, Myzeką ir Kastoriją. Jis vedė Suina Arianiti-Comneniates, Albanijos didiko Materango Arianičio dukterį, su kuria susilaukė 5 sūnų: Andrea III Muzaka, Materango Muzaka, Vlash Muzaka, Bogdan Muzaka ir Laldi Muzaka.
- Teodoras II Muzaka (* 1337; † po 1389), paveldėjo Myzeką ir Kastoriją, kurias valdė kartu su broliu Stoja.
- Stoja († po 1384 m.), paveldėjo Kastoriją su broliu Teodoru. Anksti mirė be įpėdinių, todėl jo žemės atiteko vyresniajam broliui Gjinui.
- Comita (arba Komnene) Muzaka († 1392), kuri ištekėjo už Balsha II ir užsitikrino sąjungą tarp Muzakų ir Balsha šeimos
- Chiranna Muzaka (taip pat: Kyranna), kuri ištekėjo už Andrea Gropa iš Ohėro ir Dibros.
Despotas Andrea II ir jo žmona despotė Eufemija buvo palaidoti Duresio mieste, Šv. Antano bažnyčioje, dešinėje pagrindinio altoriaus pusėje, gražiame marmuriniame kape su tokia epitafija: „Čia guli Viešpatie. Andrew Molosachi, Epyro despotas“.[2]