Ampero dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ampero dėsnis – vienas svarbiausių elektromagnetizmo dėsnių, naudojamas bet kokios formos laidininko kuriamo magnetinio lauko indukcijai apskaičiuoti:

Kartais šis dėsnis taip pat vadinamas magnetinės indukcijos cirkuliacijos teorema.

Ampero dėsnio taikymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiesus ilgas plonas laidas, kuriuo teka stiprio I srovė.

Tiesaus plono laidininko magnetinė indukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Uždaru kontūru pasirenkamas spindulio apskritimas. Tada pagal Ampero dėsnį galima užrašyti:

Be galo ilgo solenoido fragmentas, sudarytas iš N apvijų. Kiekviena jo apvija teka stiprio I srovė.

Solenoido magnetinė indukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laikoma, kad solenoidą sudaro apvijos, priglaustos viena prie kitos, bet ne ištisinis spirale susuktas laidas. Uždaru kontūru pasirenkamas stačiakampis ABCD, kaip parodyta brėžinyje. Šis kontūras apima N apvijų ir kiekviena jų teka stiprio I srovė, taigi suminė srovė lygi NI. Tada pagal Ampero dėsnį galima užrašyti:


kur – solenoido apvijų skaičius ilgio vienete


Pastaba: ši formulė rodo, kad ilgos ritės dalyse, esančiose toli nuo jos galų, magnetinė indukcija nekinta einant išilgai ritės. Sudėtingesni skaičiavimai rodo, kad indukcija tose dalyse nekinta ir einant skersai ritės. Vadinasi, šiose dalyse sukuriamas vienalytis magnetinis laukas.


Šias formules taip pat galima gauti ir naudojantis Bio-Savaro dėsniu, kuris taip pat naudojamas bet kokios formos laidininko kuriamo magnetinio lauko indukcijai nustatyti.