Alfrēds Kalniņš
| Alfrēds Kalniņš latv. Alfrēds Kalniņš | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1879 m. liepos 23 d. Cėsys |
| Mirė | 1951 m. gruodžio 23 d. (72 metai) Ryga |
| Vaikai | Janis Kalninis |
| Veikla | kompozitorius, vargonininkas |
| Organizacijos | Latvijos konservatorija |
| Pareigos | rektorius, profesorius |
| Alma mater | Peterburgo konservatorija |
 Vikiteka |
Alfrēds Kalniņš |
Alfredas Kalninis (latv. Alfrēds Kalniņš, 1879 m. liepos 23 d. Cėsys – 1951 m. gruodžio 23 d. Ryga) – Latvijos kompozitorius, vargonininkas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mokėsi Cėsių progimnazijoje, Birkenrujės vokiečių gimnazijoje, privačiai pas vietos vargonininkus. Grojo Cėsių bažnyčioje. 1897–1901 m. studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje. Vargonininkaudamas vadovavo chorams 1903–1911 m. Pernu, (1911–1915 m. ir 1918–1919 m. Liepojoje, 1915–1918 m. Tartu, 1919–1927 m. Rygoje. 1927–1933 m. gyveno JAV. 1933–1946 m. Rygos katedros vargonininkas, 1944–1948 m. Latvijos konservatorijos rektorius, nuo 1947 m. profesorius.
Sūnus Kanados kompozitorius Janis Kalninis.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sukūrė apie 800 kūrinių, tarp jų kantatas „Muzikai“ (1913 m.), „Paskutinio teismo diena“ (1917 m.), „Darbas ir daina“ (1924 m.) ir „Jūra“ (1923 m.), simfoninę idilę „Mano gimtinė“ (1906 m.), simfoninę poemą „Latvija“ (1919 m.), kūrinių fortepijonui, vargonams, solo ir choro dainų, harmonizavo latvių liaudies dainų. Stambiausi kūriniai: [1]
- Baniuta, opera, 1919 m.,
- Salos gyventojai, opera, 1926 m., II redakcija: Gimtinės pabudimas 1933 m.,
- Staburags, baletas, 1943 m.),
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Alfrēds Kalniņš. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 222 psl.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Arnolds Klotinš. Alfreds Kalninš: komponista dzīve un darbs. – Rīgā: Zinātne, 1979.