Afektų teorija
Afektų teorija (lot. affectus – susijaudinimas) – XVIII a. teorija, teigianti, jog dailės, muzikos ir teatro vaizdavimo objektas yra tik konkretūs žmogaus jausmai ir aistros.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Afektų teorijos pradmenų būta jau antikos (Aristotelio, Platono) ir viduriniųjų amžių (Šv. Augustino) estetikos veikaluose. Didelės reikšmės afektų teorijos susidarymui turėjo Renė Dekarto veikalas „Traktatas apie sielos aistras“ (1649 m.). Muzika galimus išreikšti afektus (dvasios būsenas) aprašė ir suklasifikavo A. Kircheris veikale „Musurgia universalis“ (1650 m.).
XVI–XVIII a. buvo konkretizuotos melodinės, ritminės, harmoninės išraiškos priemonės (figūros), kuriomis gali būti perteiktas vienas ar kitas jausmas. Afektų teorija turėjo nemaža reikšmės muzikinei raidai, tačiau mėginimas taikyti intervalus, tonacijas, ritmą, tempą konkrečiam jausmui perteikti lėmė schematizmą, vienpusiškumą.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- J. Antanavičius, etc. Klasikinės muzikos metraštis. Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Lietuva. 2007
|
Šis su psichologija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |