Afajos šventykla

37°45′15″ š. pl. 23°32′00″ r. ilg. / 37.75417°š. pl. 23.53333°r. ilg. / 37.75417; 23.53333

Afajos šventykla – Sen. Graikijos archainio laikotarpio, apie 500 m. pr. m. e. pastatyta šventykla Aeginos saloje Egėjo jūros Sarono įlankoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad kalva, ant kurios pastatyta šventykla, buvo religinio kulto vieta nuo 2 tūkst. pr. m. e. pradžios. Manoma, kad pirmoji šventykla Aeginos saloje, dedikuota deivei Afajai, pastatyta apie 570 m. pr. m. e. Ji buvo daugiausiai medinė ir sudegė apie 510 m. pr. m. e. Ji buvo pastatyta aukštai ant kalvos, kad būtų matyti jūra. Jos vietoje apie 500 m. pr. m. e. buvo pastatyta mūrinė antroji Afajos šventykla, kurios likučiai išlikę iki šių dienų. Tai yra vienintelė žinoma deivės Afajos garbinimui skirta šventykla Sen. Graikijoje. Ji buvo stačiakampio išplanavimo, apsupta dorėninėmis kolonomis: po šešias iš vakarinės ir rytinės pusės fasadų ir po dvylika iš šonų. Šventyklos matmenys: 28,81 x 13,77 metro. Jai statyti buvo panaudoti tuo metu naujai išrasti skridininiai mechanizmai. Kolonos yra neįprastai pailgintos, jų aukštis 5,33 karto didesnis už pagrindo skersmenį, kas suteikia šventyklai lengvos architektūros įspūdį. Kolonos yra iš vieno uolienos luisto, išskyrus tris šiaurinėje pusėje, kurios yra iš akmens apvalių luitų, sustatytų vienas ant kito. Šventykla turėjo dvišlaitį stogą, padengtą korintietiškomis terakotinėmis plytelėmis. Kolonos, sienos buvo iš porėto kalkakmenio. Jos buvo padengtos glaistu ir nudažytos. Netoli šventyklos buvo pastatyta kitų pastatų šventyklos priežiūros ir atvykstančiųjų reikmėms.

Nuo V a. pr. m. e. vidurio saloje įsigalėjo atėniečiai ir šventykla pradėjo nykti. IV a. pr. m. e. buvo šventyklos atnaujinimų, tačiau per visą III a. pr. m. e. šventykla nyko ir II a. pr. m. e. pabaigoje vietovė buvo apleista galutinai. Ją tuo metu trumpai paminėjo Pausanijas. 1811 m. šventyklą tyrinėjo architektas C. R. Cockerell su draugu, baronu Haller von Hallerstein. Jie išvežė nukritusias frontonų skulptūras į Italiją ir pardavė jas būsimam Bavarijos karaliui Liudvikui I. Eksponuojamos Miuncheno gliptotekoje. 1901 ir 1964−1981 m. kasinėjimus vietovėje vykdė Vokiečių archeologijos instituto misijos. 1956−57 m. atlikti šventyklos restauravimo darbai.

Frontonų skulptūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Afajos šventyklos frontonus iš rytų ir vakarų pusės puošė dažytos skulptūros. Jos eksponuojamos Miuncheno gliptotekoje. Jų dažymo pėdsakai yra pranykę. Abiejų frontonų skulptūrų scenose buvo pavaizduotos mūšio scenos su karo deivės Atėnės statula viduryje. Rytiniame frontone pavaizduotas Heraklio žygis prieš Trojos karalių Laomedoną, vakariniame − Agamemnono žygis prieš Trojos karalių Priamą. Abejuose žygiuose, pasak mitų, dalyvavo Aeginos karaliaus Ajako palikuonys: pirmajame jo sūnus Telemonas, antrajame Ajantas, Teukras ir Achilas. Manoma, kad frontonų skulptūros buvo sukurtos apie 490 m. pr. m. e. Po to, dėl kažkokių priežasčių rytinio frontono skulptūros pakeistos apie 480 m. pr. m. e. Šis pakeitimas iliustruoja Sen. Graikijos meno perėjimą iš archainio laikotarpio į klasikinį. Pavyzdžiui, vakarinio frontono parkritusio sužeisto kario figūra pavaizduota frontaliai, teatrališkai ir besišypsančiu veidu, kas būdinga archainiam laikotarpiui. Rytinio frontono parkritusio kario su skydu figūra, nors ir turinti dar achainio vaizdavimo bruožų, jau pasižymi klasikinio laikotarpio bruožais: karys pavaizduotas realistiškai, sunkiai bandantis pakilti.