Adomo Mickevičiaus paminklas Vilniuje (Pronaška)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Paminklo atidengimas 1924 m. lapkritį. Pirmame plane – Juzefas Pilsudskis.

Adomo Mickevičiaus paminklas Vilniujetarpukariu Vilniuje stovėjęs paminklas Adomui Mickevičiui, sukurtas skulptoriaus Zbignevo Pronaškos. Paminklas įrengtas dešiniajame Neries krante, maždaug ties dabartiniu Karaliaus Mindaugo tiltu. Paminklas buvo atidengtas 1924 m. spalio 31 d.[1] ir išstovėjo iki 1938 m. ar 1939 m.

Aprašymas ir istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

12,5 metrų aukščio paminklas iš smaluotų lentų karkaso padengto cementu[1] vaizdavo poetą ryškia monumentalia ir sintetine maniera, supaprastintomis prizmatinėmis formomis. Paminklas neturėjo postamento, stovėjo tiesiai ant žemės.[2]

Paminklui žalos padarė Neries potvyniai. 1931 m. Neries potvynis apsėmė paminklo apačią ir taip jį išjudino. 1938 m. potvynis paminklą nugriovė ir nunešė.[1] Pagal kitus šaltinius paminklą nugriovė dar 1931 m. potvynis.[3] Jurgis Vanagas teigia, jog paminklas 1938 m. potvynį išgyveno ir buvo sunaikintas 1939 m. liepą į jį trenkusio žaibo.[2]

Pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1923 m. Vilniaus miesto valdžiai parodytas paminklo projektas buvo sutiktas su didele kritika, jo statymas nepatvirtintas. Valdžios nuomonė pasikeitė kitąmet minint Filaretų draugijos teismo šimtąsias metines. Atidengtas paminklas susilaukė daug vilniečių diskusijų, daugiausia apie jį buvo kalbama neigiamai. Česlovas Milošas prisiminimuose apie Vilnių paminklą vadino „kubistine statine“ bei teigia, jog iš miesto centro į dešinįjį Neries krantą jį perkėlė miesto valdžia, nes visuomenei šis „grubus“ ir „drastiškas“ paminklas centre netiko. Tačiau iširus formistų judėjimui paminklas pripažintas ryškiausiu šios manieros kūriniu.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Viktoras Liutkus. Prisimenant avangardinį paminklą „Pono Tado“ autoriui
  2. 2,0 2,1 2,2 Jurgis Vanagas (2015). Primirštas Antakalnis. Žuvėdra. pp. 33–34.
  3. Įminė kapinių mįslę!