Absurdo drama

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Absurdo drama, absurdo teatrasavangardistinė dramaturgijos ir teatro kryptis.


Atsirado XX a. 6 deš. pr., perėmus siurrealizmo, dadaizmo, ekspresionizmo dramos principus. Absurdo dramos pradininkais laikomi prancūzų dramaturgai Eženas Jonesko (tragikomedija „Nuplikusi dainininkė“, 1950), Samuelis Beketas (tragikomedija „Belaukiant Godo“, 1952). Filosofinis absurdo dramos pagrindas – egzistencinė prancūzų rašytojo ir filosofo Žano Polio Sartro teorija ir prancūzų rašytojo Albero Kamiu tragiškasis humanizmas, gailestis dėl žmonių susvetimėjimo.

XX a. penktame ir šeštame dešimtmetyje Prancūzijoje, Anglijoje, JAV, kiek vėliau – Vidurio bei Rytų Europoje absurdo teatrą kūrė įvairių tautų rašytojai. Lotyniškas žodis absurdus – nedarnus, beprasmiškas – egzistencializmo filosofijos sąvoka, tapusi naujosios dramaturgijos ir teatro krypties pavadinimu. Egzistencializmo pasaulėjauta buvo artima įvairių tautų žmonėms, kuriuos siejo nesaugumo ir grėsmės absurdiškame pasaulyje patirtis, skaitinusi beprasmybėje ieškoti prasmės. Įvairių autorių sukurtas avangardo pjeses vienijo atskleistas žmogaus gyvenimo absurdas. Absurdo teatro kūrinių temos – karas, fašistinio ir sovietinio totalitarizmo sistema, vienatvė, susvetimėjimas, žmogaus nenoras bendrauti, ribotumas. Absurdo drama vaizduoja žmogų, praradusį gyvybingumą, sugebėjimą suvokti ir priešintis pačių žmonių kuriamam absurdui. Tačiau absurdo dramos tikslas – ne absurdo teigimas, o galimybė pažvelgti į absurdiškas situacijas ir, patyrus katarsį, išsilaisvinti iš absurdo. Vienintelis būdas įveikti absurdą – prasmingai gyventi.

Absurdo teatro kūrėjai rėmėsi viduramžių misterijos, italų kaukių komedijos, anglų nonsenso poezijos, Augusto Strindbergo sąlygiškų pjesių, Džeimso Džoiso ir Franco Kafkos kūrybos tradicijomis. Egzistencialistinės idėjos atskleidžiamos absurdiškomis, dažnai paradoksaliomis situacijomis, tikrovėje neegzistuojančiais veikėjų paveikslais, alogišku, nerišliu dialogu, beprasmiškomis replikomis. Šios priemonės lėmė absurdo spektaklių sąlygiškumą, statiškumą, juose daug dėmesio skiriama mechaniškiems judesiams, primenantiems lėlių teatro marionečių judesius, pantomimai, mimikai, gestams, kalbos intonacijai. Vyraujantis absurdo dramos žanras – tragikomedija. Kartais absurdo drama dar vadinama antidrama.