Abdulhamidas II
| Abdulhamidas II | |
|---|---|
| Osmanų imperijos sultonas Osmanų kalifato kalifas | |
| |
| Portretas | |
| Gimė | 1842 m. rugsėjo 21 d. Konstantinopolis, Osmanų imperija |
| Mirė | 1918 m. vasario 10 d. (75 metai) Konstantinopolis, Osmanų imperija |
| Tėvas | Abdulmedžidas I |
| Sutuoktinis (-ė) | bent 16 sugulovių |
| Vaikai | bent 13 dukterų ir bent 8 sūnūs |
| Osmanų imperijos sultonas | |
| Ėjo pareigas | 1876 m. rugpjūčio 31 d. – 1909 m. birželio 27 d. |
| Ankstesnis | Muradas V |
| Vėlesnis | Mehmedas V |
| Osmanų kalifato kalifas | |
| Ėjo pareigas | 1876 m. rugpjūčio 31 d. – 1909 m. birželio 27 d. |
| Ankstesnis | Muradas V |
| Vėlesnis | Mehmedas V |
 Vikiteka |
Abdulhamidas II |
| Parašas | |
| |
Abdulhamidas II arba tiesiog Abdulhamidas (osm. عبد الحميد ثانی, turk. II. Abdülhamid, g. 1842 m. rugsėjo 21 d. – 1918 m. vasario 10 d.) – Osmanų imperijos sultonas 1876–1909 m. laikotarpiu ir paskutinis sultonas, kurio rankose buvo sutelktas šios griūvančios valstybės valdymas.[1] Abdulhamido valdymo laikotarpis žinomas kaip Hamidų era. Jis šaliai vadovavo nuosmukio laikotarpiu, kuris pasireiškė daugybe maištų (ypač Balkanuose), vadovavo nesėkmingam karui su Rusijos imperija (1877–1878 m.), po kurio 1897 m. sekė sėkmingesnis karas prieš Graikijos karalystę. Šio karo laimėjimus gerokai sumenkino vėlesnės Vakarų Europos šalių vykdytos intervencijos.
Vykdydamas sutarimą, sudarytą su respublikos šalininkais iš jaunųjų osmanų judėjimo, paskelbė pirmąją ir vienintelę Osmanų imperijos konstituciją, pažangių idėjų, būdingų jo pirmiems valdymo metams, ženklą. Tačiau 1878 m., motyvuodamas nesutarimais su Osmanų parlamentu, konstituciją sustabdė, o parlamentą paleido.[2] Jo valdymo metais tęsėsi Osmanų imperijos modernizavimas, įskaitant biurokratijos reformą, Rumelijos ir Anatolijos geležinkelių tinklo išplėtimą bei Bagdado ir Hejazo geležinkelių tiesimą. Vokietijos firmos vaidino svarbų vaidmenį kuriant imperijos geležinkelių ir telegrafo sistemas,[2] tai veikė imperijos ekonominį suverenitetą. Buvo sukurtos gyventojų registravimo ir spaudos kontrolės sistemos. Prisidėjo prie reformų švietimo srityje, jam valdant įsteigta pirmoji vietinė moderni teisės mokykla 1898 m., steigtos proftechninės mokymo įstaigos. Kita vertus, 1881 m. uždarė Stambulo universitetą (1900 m., valdant tam pačiam sultonui, vėl atidarytas).
Valdant Abdulhamidui Osmanų imperija liūdnai pagarsėjo 1894–1896 m. vykdytomis armėnų ir asirų žudynėmis. Į Abdulhamido gyvybę ne kartą kėsintasi. Tarp daugybės pasikėsinimų vienas garsiausių yra Armėnijos revoliucinės federacijos 1905 m. įvykdytas pasikėsinimas Jildizo mečetėje. Didelė Osmanų inteligentijos dalis taip pat aštriai kritikavo sultoną dėl to, kad Abdulhamidas pasitelkė slaptąją policiją prieš oponentus, taip pat jaunųjų turkų judėjimą.[3] 1908 m. pogrindinė revoliucinė jaunųjų turkų organizacija, žinoma kaip Sąjungos ir pažangos komitetas, privertė Abdulhamidą II sušaukti parlamentą ir atkurti konstituciją. Įvyko Jaunųjų turkų revoliucija. Po metų Abdulhamidas pamėgino atgauti absoliutinę valdžią, todėl buvo nuverstas 1909 m. kovo 31 d. Dėl savo žiaurumų to meto Vakarų spaudoje buvo pramintas „raudonuoju sultonu“.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Overy, Richard pp. 252, 253 (2010)
- ↑ 2,0 2,1 „Abdulhamid II | biography – Ottoman sultan“. Suarchyvuota iš originalo 26 January 2021. Nuoroda tikrinta 29 September 2015.
- ↑ 3,0 3,1 „Sultan beaten, capital falls, 6,000 are slain“. The New York Times. 1909-04-25. Suarchyvuota iš originalo 2019-08-16. Nuoroda tikrinta 2019-08-16.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Overy, Richard. The Times Complete History of the World, HarperCollins ISBN 978-0007315697 (2010)