Abdankas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Herbas Abdankas (Abdank) Giminės: Butkevičių, Daugėlų, Daugvilų, Daujotų, Dausinų, Rudzkių, Skukauskų, Šablevičių, Vizbarų, Vizborų

Abdankas (lenk. Abdaniec, Abdanek, Abdank, Avdank, Awdancz, Awdaniec, Białkotka, Biłkotka, Czelejów, Habdaniec, Habdank, Haudaniec, Hawdaniec, Hebdank, Łąkotka, Łękawa, Łękawica, Skuba, Szczedrzyk) – šlėktų herbas, naudotas Lenkijos Karalystėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje,[1][2] Rusijos imperijoje.

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Herbą „Abdankas“ sudaro dvi sidabrinės gegnės su nupjautais dugnais į apačią, sujungtos kaip W raidė arba „popiežiaus bulės“ pavidalas. Pats herbo fonas raudonos spalvos. Antšalmyje virš karūnos pakartota ta pati emblema.

Legenda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Herbo „Abdankas“ legenda byloja, jog pirmą kartą karžygių emblemose pagrindinis herbo „Abdankas“ elementas arba heraldinė figūra dviguba V raidė buvo panaudota XII amžiuje Skubų šeimos, iš kurių kilo kilmingųjų Skarbekų (lenk. Skarbek) kunigaikščių ir bajorų giminė. [3][4]

Pagal legendą Lenkijos karalius Boleslovas III Kreivaburnis vieną iš Skarbekų giminės žmonių išsiuntė kaip pasiuntinį pas Vokietijos Imperatorių Henriką V. Susitikimo metu Vokietijos imperatorius pasiuntiniui parodė savo brangenybes, ir besididžiuodamas turtais, pašaipiai atsiliepė apie Lenkiją, Skarbekas nusiėmė nuo piršto auksinį žiedą ir pasakė žodžius: “Pridėsime auksą prie aukso” ir įmetė žiedą į imperatoriaus brangenybių skrynią. Imperatorius Skarbekui padėkojo ištardamas žodžius vok. Habe dank. Siekiant išsaugoti šį įvykį Skarbekų giminės vėliavai buvo suteiktas pavadinimas “Gabdank”, kuris vėliau pavirto į “Abdank”. [5]

Pirmieji paminėjimai šaltiniuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Herbas Abdankas Simono Okolskio „Orbis Polonia”, 1642 m.

Pagal Kasparą Nesieckį šis herbas buvo žinomas legendinio Krokuvos įkūrėjo kunigaikščio Kroko laikais kaip cistersų abatijos emblema. Iš pradžių herbas buvo vadinamas vokiečių kalbos žodžiu: Hab’dank, vėliau apie XI-XII amžių vidurį buvo naudojami pavadinimai: Abdank, Audaniec, Abdaniek. [6]

Lenkijoje šis herbas pirmą kartą paminėtas 1212 metais.[7] 1413 m. kartu su Horodlės unija herbas pateko į Lietuvą.[8]

Anksčiausias vietinis heraldinis šaltinis, kuriame minimas herbas „Abdankas“, yra datuojamas 1464–1480 m. Lenkijos istoriko Jano Długoszo, veikale „Insignia seu clenodia Regis et Regni Poloniae”. [9] Herbas „Abdankas“ turi daug pavadinimų variacijų: Abdaniec, Abdanek, Abdank, Avdank, Awdancz, Awdaniec, Białkotka, Biłkotka, Czelejów, Habdaniec, Habdank, Haudaniec, Hawdaniec, Hebdank, Łąkotka, Łękawa, Łękawica, Skuba, Szczedrzyk. Herbas turi daug atšakų, tačiau jas visas vienija simbolis „W“, viso priskaičiuojama apie 18 atšakų.

Žymesnieji herbo atstovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš žymesnių giminių, naudojusių herbą „Abdankas“: Sirokomlės, Haraburdos, Vizborai. Šį herbą naudojo ir ukrainiečių hetmonas Bogdanas Chmelnickis, Trakų vaivada Jonas Goštautas, kiti Goštautų šeimos atstovai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Paprocki, Bartosz. Herby Rycerstwa Polskiego, 1584, p. 216-229
  2. Niesiecki, Kasper. Herbarz Polski, 1839
  3. Herb Abdank „w dziele Orbis Poloni” Szymona Okolskiego, 1642.
  4. Марцин Кромер „История Польши”, Т.6.
  5. Władysław Kopaliński. Opowieści o rzeczach powszednich. 1998. s. 66; Słownik starożytności słowiańskich. 1961, t. 1, s. 61.
  6. Dr. Irma Randakevičienė. Heraldika ir Lietuvos bajorijos naudoti herbai (1) . [1]
  7. Najstarsze pięczęcie z godłem znane od 1212, 1228, i 1243 przedstawiają na tarczy herbowej literę „M“, która później została odwrócona.” [w:] Roman Sękowski. Herbarz szlachty śląskiej: informator genealogiczno-heraldyczny. 2003. t.3,s. 5
  8. O litewskich rodach bojarskich zbratanych ze szlachtą polską w Horodle r. 1413. – Ród Awdańców (Gasztołdów). „Rocznik Towarzystwa Heraldycznego we Lwowie”. VI, s. 116, 1923. Lwów.
  9. Jan Długosz: Jana Długosza kanonika krakowskiego Dziejów polskich ksiąg dwanaście, ks. IX. Kraków: 1867—1870, s. 264.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Długosz Jan. Insignia seu clenodia incliti Regni Poloniae, 1462.
  • Bartosz Paprocki: Gniazdo cnoty. 1578.
  • Jan Aleksander Gorczyn Kleynoty abo herby państwa y rycerstwa powiatow y miast głownych Korony Polskiey y W. X. L. według obiecadła dla pamięci łacnieyszey położone, 1630. Aleksander Dymowski, Kraków.
  • Szymon Okolski: Orbis Poloni, In quo Antiqua Sarmatarum gentilitia et arma quaecunque a litera L, usque ad literam R (...) continentur (...). T. 2. Kraków: 1641-43.
  • Wacław Potocki: Poczet herbów szlachty Korony Polskiey i Wielkiego Xsięstwa Litewskiego. Kraków: 1696.
  • Antoni Swach Herby polskie z Marcina Bielskiego, Jana Liwa Herbulta, W.O. Szymona Okolskiego Zakonu Kaznodziejskiego S.TB. z inszych autorów, 1705., Poznań.
  • Piotr Nałęcz-Małachowski: Zbiór nazwisk szlachty. Lublin: 1805.
  • Kasper Niesiecki: Herbarz polski. T. 3. 1839-1846.
  • Kasper Niesiecki, Jan Nepomucen Bobrowicz: Herbarz polski Kaspra Niesieckiego S. J. T. 6. Lipsk: Breitkopf i Haertel, 1841.
  • Tadeusz Gajl: Herbarz polski od średniowiecza do XX wieku : ponad 4500 herbów szlacheckich 37 tysięcy nazwisk 55 tysięcy rodów. L&L, 2007. ISBN 978-83-60597-10-1.