Žiedadulkių zonos
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Žiedadulkių zonos – vėlyvojo pleistoceno ir holoceno suskirstymo sistema, pasinaudojant žiedadulkių duomenimis. Šia sistemą naudoja geologijos, klimatologijos, archeologijos, geografijos ir kiti specialistai.
Išskiriamos devynios zonos, kurios charakterizuoja būdingas žiedadulkes. Pagal tam tikrą žiedadulkių santykį galima spręsti apie vyravusį klimatą, klimato pokyčių seką, taip pat datuoti nuogulas.
| Zona | Biostratigrafinis suskirstymas | Laikotarpis | Vyravę augalai | Archeologiniai periodai |
|---|---|---|---|---|
| IX | Subatlantis | 500 m. pr. m. e. iki dabar | Žolinių augalų ir pušies išplitimas ir buko miškai | Geležies amžius |
| VIII | Subborealis | 3000–500 m. pr. m. e. | Mišrūs ąžuolų miškai | Bronzos amžius ir Geležies amžius |
| VII | Atlantis | 5500–3000 m. pr. m. e. | Mišrūs ąžuolų miškai | Neolitas and Bronzos amžius |
| V ir VI | Borealis | c. 7 700–5 500 m. pr. m. e. | Pušynai/beržynai ir didėjantys mišrūs miškai | Mezolitas |
| IV | Preborealis | c. 8 300–7 700 m. pr. m. e. | Beržynai | Vėlyvasis Paleolitas ir ankstyvasis – vidurinysis Mezolitas |
| III | Jaunesnis driasas | c. 8 800–8 300 m. pr. m. e. | Tundra | Vėlyvasis paleolitas |
| II | Aleriodas | c. 9 800–8 800 m. pr. m. e. | Tundra, miškatundrė ir beržynai | Vėlyvasis paleolitas |
| Ic | Senasis driasas | c. 10 000–9 800 m. pr. m. e. | Tundra | Vėlyvasis paleolitas |
| Ib | Biolingas | c. 10 500–10 000 m. pr. m. e. | Miškatundrė | Vėlyvasis paleolitas |
| Ia | Seniausias driasas | c. 13 000–10 500 m. pr. m. e. | Tundra | Vėlyvasis paleolitas |
Zonavimo istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmasis, pastebėjęs žiedadulkių grupes gręžinių kerno pavyzdžiuose, buvo švedų mokslininkas Lennart von Post. Von Post patvirtino, kad randamos žiedadulkių kombinacijos atitinka Blytt ir Sernander sudarytą klimatinę schemą, kuri rodė šiltesnių ir šaltesnių periodų seką poledynmetyje. Žiedadulkių tyrimai išpopuliarėjo Europoje ir Amerikoje trečiajame XX a dešimtmetyje. 1944 m. ši mokslo šaka pavadinta palinologija.
Dabar mokslininkai naudoja žiedadulkių zonavimo metodą nustatant ledo, durpių, ežerų okeaninių nuosėdų susidarymo amžių kartu su radiokarboniniais, dendrologiniais metodais.