Žeimelio plytinė
56°16′36.1″ š. pl. 23°59′43.9″ r. ilg. / 56.276694°š. pl. 23.995528°r. ilg.
 Plytinės degyklos pastatas (XVIII–XIX a.) 1966 m. | |
| Įkurta | XIX a. |
|---|---|
| Uždaryta | 1962 m. |
| Produktai | plytos, čerpės |
| Darbuotojų | kelios dešimtys (XIX a.); 12 (XX a. vid.) |
Žeimelio plytinė – buvusi plytų gamybos įmonė Žeimelyje. Veikė su pertraukomis nuo XIX a. vidurio iki 1962 m. Plytinės pagamintomis plytomis sumūryti senieji Žeimelio pastatai, o čerpėmis dengti jų stogai.[1]
Dalis plytinės pastatų išlikę, juose įsikūrusi gyvenamoji sodyba (Plytinės g. 5). Plytinę mena Plytinės gatvė miestelio šiaurinėje dalyje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Plytinę Žeimelyje įkūrė Žeimelio dvaro savininkai. Pagal tai, kada miestelyje pradėti statyti plytų mūro namai, spėjama, kad plytinė pradėjo veikti kunigaikščių Lyvenų, nusipirkusių dvarą XIX a. viduryje, laikais. Tuo metu plytinę sudarė degyklos pastatas, pašiūrė-džiovykla, arklinis maniežas-presas ir prievaizdo namas. Gamintos aukštos kokybės, tamsiai raudonos spalvos, dviejų rūšių (5 ir 7 svarų) plytos ir čerpės. Sezono metu dirbdavo po keliasdešimt samdytų darbininkų arba dvaro baudžiauninkų.[1]
Molį plytoms imdavo į pietus nuo plytinės, kraudavo į vežimus ir veždavo prie preso. Prese sumaldavo, kad neliktų grumstelių ir po to formuodavo plytas. Kol nebuvo preso, molį mindavo arkliais ir kojomis, plytas gamindavo rankomis. Iš preso plytas sukraudavo džiūti pašiūrėje, kur jos apie porą savaičių džiūdavo. Išdžiūvusias degdavo krosnyje 12 parų, po to palikdavo 3 savaitėms ataušti.[1]
Apie 1906 m. dvarą kartu su plytine perėmė Vilniaus žemės bankas. Gamyba pradėjo smukti, kol visai nutrūko. 1938 m. plytinę nusipirko Žeimelio kunigas T. Radžius ir agronomas A. Gaška. Naujieji šeimininkai atstatė sugriuvusią degyklą, pastatė dar dvi pašiūres-džiovyklas, vietoj arklinio maniežo prie preso įrengė garo katilą, nutiesė į molduobes bėgius, kuriais arkliai traukdavo vežimus su moliu. Dėl to, kad baigėsi kokybiškas molis, arba dėl to, kad trūko gerų specialistų, plytų kokybė krito, nebegamintos ir čerpės.[1]
1944 m. įmonė nacionalizuota, priklausė vietiniam pramkombinatui. Dirbo 12 žmonių, per metus buvo pagaminama 250–300 tūkst. plytų. Plytos gamintos mažesnės, o jų kokybė dar pablogėjo: nebebuvo plytoms tinkamo molio. 1961 m. plytinę kaip priedą prie malūno nusipirko „Komunaro“ kolūkis. Gamyba beveik nutrūko, bet bandyta plytinę atgaivinti. Tačiau joje įdarbinti eiliniai kolūkiečiai (prityrusių darbininkų nebebuvo) pridarė daug broko, ir 1962 m. plytinė uždaryta.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Juozas Šliavas, Žeimelio plytinė. Lietuvos valsčiai. Žeimelis, I dalis, p. 699–703. Vilnius, „Versmė“, 2010 m. ISBN 978-9955-589-19-8.