Žaliosios šv. Roko bažnyčia
Kitos reikšmės – Šv. Roko bažnyčia.
54°42′53″š. pl. 22°56′42″r. ilg. / 54.7148°š. pl. 22.9449°r. ilg.
Žaliosios šv. Roko bažnyčia  | |
|---|---|
| |
| Bažnyčia 2010 m. | |
| Arkivyskupija | Kauno |
| Vyskupija | Vilkaviškio |
| Dekanatas | Vilkaviškio |
| Savivaldybė | Vilkaviškio rajono savivaldybė |
| Gyvenvietė | Žalioji |
| Adresas | Žaliosios g. 9 |
| Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
| Įrengta | 1945 m. |
| Aptarnauja | Mindaugas Martinaitis (2025) |
| |
Žaliosios šv. Roko bažnyčia – bažnyčia, stovinti Žaliosios bažnytkaimyje, 4,5 km į šiaurės vakarus nuo Vilkaviškio geležinkelio stoties, prie Kudirkos Naumiesčio–Vilkaviškio kelio.
Žaliosios parapijai priklauso Andriškiai, Biliūnai, Bučiūnai, Drebulinė, Gustaičiai, Iškartai, Klausučiai, Mierčiai, Rumokai, Šūkliai ir pati Žalioji – viso apie 930 gyventojų.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vakarinis Vilkaviškio apskrities pakraštys nuo 1422 m. priklausė Žemaičių vyskupijai. Žaliosios apylinkės buvo 1617 m. isteigtos ir Vilniaus vyskupijai priklausančios, Alvito parapijos dalis. Kraštą 1795 m. okupavus vokiečiams, vėliau prancūzams ir rusams, 1799 m. čia buvo įsteigta Vygrių vyskupija, o nuo 1818 m. – Seinų vyskupija.
Su savos, nuo Alvito nebepriklausomos parapijos viltimi Žaliosios apylinkių žmonės sudarė komitetą, kuris iš Prienų žydų 1892 m. nupirko medinę šešiakampę sinagogą ir perstatė ją į didelę, vėliau 3 altorių šv. Rokui dedikuotą koplyčią Žaliosios kapinėse. Tačiau nei Seinų vyskupas, nei rusų valdžia naujai parapijai leidimo nedavė. Koplyčią laikinai aptarnavo Alvito kunigai.
Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, nepriklausomos Lietuvos žemės reforma paskyrė nemažą žemės plotą parapijos reikalams. Apie 1923 m. koplyčia buvo padidinta ir atnaujinta, buvo naujai aptvertos kapinės ir būsimajam klebonui pastatyta mūrinė klebonija bei kiti ūkio pastatai. 1924 m. Žaliosios įkurta parapija, o koplyčiai suteiktas Žaliosios šv. Roko bažnyčios titulas.
Pirmasis Žaliosios klebonas buvo Martynas Krūvelis (1886–1954). Klebonas Anastazas Sebastonis 1934 m. bažnyčią vėl atnaujino. 1940 m. parapija apjungė apie 10 gyvenviečių ir turėjo 1396 narius. Energingo klebono Andriaus Senkaus vadovaujama, ji buvo visos plačios apylinkės dvasinės traukos ir vidinio pasaulio ugdymo centras.
Kunigui Andriui Senkui 1944 m. pasitraukus į Vakarus, bažnyčia sudegė. Žaliosios parapijos žemę ir visus pastatus nusavino komunistų valdžia. Kitais metais klebonas Kazys Garmus, Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto leidimu, bažnyčią įrengė mūrinėje klebonijos klėtyje. Žaliosios parapijos religinė bendruomenė ją 1948 m. užregistravo ir Religinių reikalų taryboje Vilniuje. 1957–1959 m. klebonu buvo iš Sibiro po 9 metų sugrįžęs kunigas Juozas Gumauskas, o 1962–1965 m. – kunigas Vincas Pranckietis, Sibire praleidęs 10 metų jau nuo pačių pirmųjų savo kunigystės dienų.
1963 m. sausio 2 d. Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Rogovas bažnyčią uždarė ir pavertė miltų sandėliu. Tikintieji keliolika metų veltui kreipėsi į rajono, LSSR ir net SSRS vadovus Maskvoje, prašydami bažnyčią sugrąžinti. 1977 m. bažnyčios viduje buvo įrengtas malūnas. Nuo 1979 m. žmonės pradėjo melstis kapinėse. 1976 m. Didvyžių, vėliau ir Alksnėnų parapijos klebonu paskirtas, kun. Antanas Lukošaitis ilgus metus padėjo ir Žaliosios parapijos žmonėms – nepaisydamas nuolatinių, griežtų kito Vilkaviškio vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Juozo Urbono įspėjimų. Atvažiavęs į Žaliosios kapines per 1985 m. Sekmines, J. Urbonas reikalavo ten laikomas mišias nutraukti, daug kartų grasino kunigui ir žmonėms areštais ir kalėjimu. Tik 1990 m. po daugybės naujų, atkaklių ir niekad nesibaigiančių Žaliosios parapijos tikinčiujų protestų, Juozas Urbonas pagaliau buvo priverstas leisti malūnu paverstą bažnytėlę išvalyti.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir parapijai jos turtą sugrąžinus, malūnas buvo vėl perstatytas į bažnyčią. Buvo atstatytas, girtų komunistų už 150 rublių nuverstas, bokštas, pristatyta zakristija ir prieangis su kolonomis. Po 28 skausmo ir vilties metų, 1991 m. rugpjūčio 16 d. atnaujintoje bažnyčioje buvo iškilmingai pirmąjį kartą vėl paaukotos mišios.
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bažnyčia stačiakampio plano, su siauresniais zakristijos ir bokšto priestatais. Vidus trijų navų, su 3 altoriais ir paaukštinta vidurinės navos erdve.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Elenchus provinciae ecclesiasticae Lituanae A.D.1940, 222 pusl.
- Teresė Jurkuvienė. Lietuvos sakralinės dailės katalogas. T.1 : Vilkaviškio vyskupija, Kn.2 : Vilkaviškio dekanatas. 1997. 288-292 pusl.
- Už pamaldas Žaliosios kapinėse gresia kalėjimas. LKB Kronika Nr.68, 1985, 50 pusl.
- Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“ (žinynas). – Vilnius, „Pradai“, 1993. ISBN 9986-405-05-X // psl. 516