Žaliosios Šv. Roko bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°42′53.39″ š. pl. 22°56′41.66″ r. ilg. / 54.7148306°š. pl. 22.9449056°r. ilg. / 54.7148306; 22.9449056

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Žaliosios Šv. Roko bažnyčia
Žalioji2.JPG
Vyskupija Vilkaviškio
Dekanatas Vilkaviškio
Savivaldybė Vilkaviškio rajonas
Gyvenvietė Andriškiai
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Šoninis fasadas

Žaliosios Šv. Roko bažnyčia stovi Žaliosios bažnytkaimyje, 4,5 km į šiaurės vakarus nuo Vilkaviškio geležinkelio stoties, prie Kudirkos NaumiesčioVilkaviškio kelio. Įrengta 1945 ir 1991 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarinis Vilkaviškio apskrities pakraštys, nuo 1422 metų, priklausė Žemaičių vyskupystei, Žaliosios apylinkė buvo 1617 metais isteigtos, ir Vilniaus vyskupijai priklausančios, Alvito parapijos dalis. Kraštą 1795 metais okupavus vokiečiams, vėliau prancūzams bei rusams, 1798 m. čia buvo įsteigta Vygrių ir, nuo 1818 metų, Seinų vyskupija.

Su savos, nuo Alvito nebepriklausomos parapijos viltimi, Žaliosios apylinkių žmonės sudarė komitetą, kuris iš Prienų žydų 1892 metais nupirko medinę šešiakampę sinagogą ir perstatė ją į didelę, vėliau trijų altorių, Šv. Rokui dedikuotą koplyčią Žaliosios kapinėse. Bet nei Seinų vyskupas, nei rusų valdžia naujai parapijai leidimo nedavė. Koplyčią laikinai aptarnavo Alvito kunigai.

Pirmajam Pasauliniam karui pasibaigus, nepriklausomos Lietuvos žemės reforma paskyrė nemažą žemės plotą parapijos reikalams. Apie 1923 m. koplyčia buvo padidinta ir atnaujinta, buvo naujai aptvertos kapinės ir būsimajam klebonui pastatyta mūrinė klebonija bei kiti ūkio pastatai. Pagaliau, 1924 metais, Žaliosios parapija buvo įkurta. Ligšiolinė koplyčia gavo Žaliosios Šv. Roko bažnyčios vardą.

Pirmasis Žaliosios klebonas buvo Martynas Krūvelis (1886-1954). Klebonas Anastazas Sebastonis, 1934 metais, bažnyčią vėl atnaujino. 1940 metais, parapija apjungė apie dešimtį gyvenviečių ir turėjo 1396 narius. Energingo klebono Andriaus Senkaus vadovaujama, ji buvo visos plačios apylinkės dvasinės traukos ir vidinio pasaulio ugdymo centras.

Sovietmečiu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kunigui Andriui Senkui 1944 m. pasitraukus į Vakarus, bažnyčia sudegė. Žaliosios parapijos žemę ir visus pastatus nusavino komunistų valdžia. Kitais metais klebonas Kazys Garmus, Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto leidimu, bažnyčią įrengė mūrinėje klebonijos klėtyje. Žaliosios parapijos religinė bendruomenė ją 1948 m. užregistravo ir Religinių reikalų taryboje Vilniuje. 1957-59 metais klebonu buvo, iš Sibiro po 9 metų sugrįžęs, kun. Juozas Gumauskas ir 1962-65 metais, kun. Vincas Pranckietis, Sibire praleidęs dešimtį metų jau nuo pačių pirmųjų savo kunigystės dienų.

1963 m. sausio 2 d. Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Rogovas bažnyčią uždarė ir pavertė miltų sandėliu. Tikintieji keliolika metų veltui kreipėsi į rajono, LSSR ir net SSRS vadovus Maskvoje, prašydami bažnyčią sugrąžinti. 1977 metais bažnyčios viduje buvo įrengtas malūnas. Nuo 1979 m. žmonės pradėjo melstis kapinėse. 1976 m. Didvyžių, vėliau ir Alksnėnų parapijos klebonu paskirtas, kun. Antanas Lukošaitis ilgus metus padėjo ir Žaliosios parapijos žmonėms - nepaisydamas nuolatinių, griežtų kito Vilkaviškio vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Juozo Urbono įspėjimų. Atvažiavęs į Žaliosios kapines per 1985 metų Sekmines, Urbonas reikalavo ten laikomas mišias nutraukti; daug kartų grasino kunigui ir žmonėms areštais ir kalėjimu. Tiktai 1990 metais, po daugybės naujų, atkaklių ir niekad nesibaigiančių Žaliosios parapijos tikinčiujų protestų, Juozas Urbonas pagaliau buvo priverstas leisti malūnu paverstą bažnytėlę išvalyti.

Laisvėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir parapijai jos turtą sugrąžinus, malūnas buvo vėl perstatytas į bažnyčią. Buvo atstatytas, girtų komunistų už 150 rublių nuverstas, bokštas, pristatyta zakristija ir prieangis su kolonomis. Po 28 skausmo ir vilties metų, 1991 m. rugpjūčio 16 dieną, atnaujintoje bažnyčioje buvo iškilmingai pirmąjį kartą vėl paaukotos šventosios Mišios.

Žaliosios parapijai priklauso Andriškiai, Biliūnai, Bučiūnai, Drebulinė, Gustaičiai, Iškartai, Klausučiai, Mierčiai, Rumokai, Šūkliai ir pati Žalioji; viso apie 930 gyventojų. Parapijai dabar vadovauja, kartu ir Virbalio parapiją aptarnaujantis, klebonas Vitas Eidukaitis.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia stačiakampio plano, su siauresniais zakristijos bei bokšto priestatais. Viduje trijų navų, su trimis altoriais ir paaukštinta vidurinės navos erdve.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Elenchus provinciae ecclesiasticae Lituanae A.D.1940, 222 pusl.
  • Teresė Jurkuvienė. Lietuvos sakralinės dailės katalogas. T.1 : Vilkaviškio vyskupija, Kn.2 : Vilkaviškio dekanatas. 1997. 288-292 pusl.