Šlikių pilkapynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šlikių pilkapynas
Šlikių pilkapynas 2013.JPG
Pilkapyno vaizdas nuo Kretingos (Bajorų) geležinkelio tilto per Tenžę

Šlikių pilkapynas
Koordinatės
55°51′40″š. pl. 21°12′32″r. ilg. / 55.861111°š. pl. 21.208918°r. ilg. / 55.861111; 21.208918Koordinatės: 55°51′40″š. pl. 21°12′32″r. ilg. / 55.861111°š. pl. 21.208918°r. ilg. / 55.861111; 21.208918
Savivaldybė Klaipėdos rajonas
Seniūnija Kretingalės seniūnija
Plotas 0,28 ha
Naudotas IIIII a. pr. m. e.
Žvalgytas 1985 m.
Tirtas 1986 m.
Registro Nr. 16200 /A409P; AV2031/

Šlikių pilkapynas (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas - 16200, senas vertybės kodas - A409P, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AV2031) – pilkapiai šiauriniame Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Šlikių kaime (Kretingalės seniūnija), 0,39 km į vakarus nuo kelio  168  KlaipėdaKretinga , Tenžės dešiniajame krante.

Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai slėnyje stūksanti, iš vakarų ir šiaurės pusių upės vagos juosiama pakiluma, apaugusi mišku. Joje, apie 95 m ilgio šiaurės - pietų kryptimi ir 54 m pločio plote matosi 4 pilkapių sampilai, kurių skersmuo 7–9 m, aukštis iki 0,4 m.

Teritorijos plotas – 0,28 ha.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1985 m. išaiškino, 1986 m. 2 suardytus pilkapius ištyrė Ignas Jablonskis.

Pirmas pilkapis buvęs 9 m skersmens, su 3 koncentriniais akmenų vainikais. Jame rasti 4 sudegintų mirusiųjų kapai, iš kurių 3 buvo urnose, o 1 – duobėje. Antras pilkapis 7 m skersmens, su išlikusiu 1 koncentriniu akmenų vainiku. Viduje buvę vainikai ir kapai sunaikinti kasant pilkapio sampile duobes. Ties pagrindu aptiktas titnago skaldinėlis ir akmens nuoskalų.

Pilkapynas datuojamas IIIII a. pr. m. e.[1]

1993 m. paskelbtas vietinės reikšmės archeologijos paminklu (AV2031),[2] 1997 m. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą (A409), 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu (A409P), 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paminklu.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]