Šiogūnas
 |
Straipsnyje yra japoniškas tekstas. Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus. |
Šiogūnas (arba Šogūnas, Siogūnas, jap. 将軍 = shōgun) – tai paveldimas Japonijos XII – XIX amžių karinės feodalų klasės karinis titulas, kurio turėtojai buvo de facto Japonijos valdytojai. Šiogūnas išvertus iš japonų kalbos reiškia „didis karvedys“. 1867 metais paskutinis Šiogūnas atsisakė savo titulo prasidėjus Meidži restauracijai.
Šiogūnas dar gali būti įvardijamas kaip karinis rangas ir titulas Japonijoje lygus generolui, aukštam kariuomenės pareigūnui. Kaip titulas tai yra sei-i taišōgun (征夷 大將軍) sutrumpinta forma. Kioto imperatoriaus dvaras pirmąkart apdovanojo šiuo titulu karinės ekspedicijos lyderius prieš Rytų žmones ir vėliau karinės vadovybės vadus dažnai apdovanodavo tuo titulu. XVII amžiaus pradžioje Tokugavoms politiškai suvienijus Japoniją, šiogūnas tapo faktinio valstybės valdovo titulu.
Šiogūnatas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Terminas bakufu laikui bėgant pradėtas vartoti nusakant feodalinės karinės diktatūros vadovybės sistemą, valdomą šiogūno, tad už Japonijos ribų vadinama dažniausiai šiogūnatu. Šiogūno biuras ar administracija yra šiogūnatas ar bakufu (幕府). Paraidžiui verčiant iš japonų kalbos – „biuras palapinėje“. Palapinė simbolizuoja kariuomenės vaidmenį kovojant mūšio lauke.
Bakufu sistema buvo įtvirtinta Joritomo Minamoto, esant Kamakuros periodui. Nors teoriškai imperatorius valdė visas Japonijos žemes, sistema turėjo kai kuriuos feodalizmo elementus. Joritomo Minamoto (Minamoto no Joritomo), pirmasis Kamakuros šiogūnato šiogūnas, užgrobė valdžią nustumdamas Kioto aristrochatiją. Jis tapo praktiniu Japonijos valdovu ir gavo titulą sei-i taišōgun. Po to vėlesnių trijų šiogūnatų lyderiai gavo tą patį titulą. Jis buvo naudojamas iki pat Meidži laikotarpio Pvz.: silpnesni lordai prisiekdavo ištikimybe stambesniems, samurajai už ištikimybe būdavo apdovanojami žeme, kuri su lordo – vasalo leidimu būdavo padalinama sūnums. Šią sistemą palaikė artimi ryšiai tarp samurajų ir jų pavaldinių.
Trys pagrindiniai šiogūnatai buvo susitelkę aplink šeimas, kurios užgrobdavo valdžią ir pasisavindavo šiogūno titulą. Vieni šiogūnatų vardai yra pagal būstinės vietą (Kamakuros, Muromačio, esančio Kiote, ir Edo), kiti gavo vardus nuo valdančios šiogūnatą (Ašikagos, Tokugavos).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiogūno titulo istorijos pradžia siekia 794 metus, kai dar buvo naudojamas Sei-i-Taišōgun titulas, suteikiamas Imperatoriaus ir reiškiantis „didysis karvedys pavergiantis rytų barbarus“. Rytų barbarais buvo laikoma įvairūs Japonijos klanai, kurie nebuvo pavaldūs centrinei valdžiai. Kariauti su šiais klanais ir buvo siunčiami Sei – i-tai Šiogūnai Imperatoriaus vardu įsakinėjantys kariuomenei. Vienas žymiausių Sei-i Tai-Šiogūnų buvo Sakanoue no Tamuramaro (坂上 田村麻呂), kuris užkariavo šiaurės rytuose gyvenančius klanus, Imperatoriaus Kammu vardu.
XII amžiuje Japonijos viduje dėl įtakos varžėsi dvi įtakingos šeimos Taira ir Minamoto, po permainingos kovos galiausiai nugalėjo Minamoto klanas, kurio lyderis Joritomo pasiskelbė Imperatoriaus gynėju. 1192 Joritomo gauna Šiogūno titulą iš Imperatoriaus ir įsteigia Šiogūnatą (bakufu), karinę feodalinę valdymo sistemą, formaliai, kurios vadovu išliko Imperatorius, bet svarbiausi šalies valdymo instrumentai buvo sukoncentruoti Šiogūno rankose, įskaitant ir vadovavimą kariuomenei.[1]
Šiogūnai buvo atsakingi už šalies administravimą, taikos palaikymą, vadovavimą mūšiams bei už kitas sritis. Imperatoriaus valdžiai šalyje silpstat, Šiogūnas užėmė de facto šalies vadovo vietą. Nors šalies nominaliu valdovu išliko Imperatorius, bet jo valdžia buvo minimali, dėl to Šiogūnai galėjo primesti savo valią nenuverčiant Imperatoriaus.
Joritomo įkurtas Šiogūnatas (dar vadinamas Kamakura Šiogūnatu, pavadinimas kilęs nuo vietovės kur jis buvo įkurtas) gyvavo iki 1333 metų, O Šiogūno titulas būdavo perduodamas šeimos nariams. Nuo 1333 metų prasidėjo Kemmu restauracijos periodas, kurio metu buvo siekiama atstatyti Imperatoriaus absoliučią valdžią. Bet restauracija buvo nesėkminga ir 1338 metais buvo paskirtas naujas Šiogūnatas Ašikaga, įsikūręs Kiote, o įsteigtas Šiogūnatas truko iki 1573 metų. Vėliau sekė periodas, kurio metu nebuvo paskiriami Šiogūnai, tokia situacija tęsėsi iki trečiojo Tokugava Šiogūnato įkūrimo 1603 metais. Tai buvo pats įtakingiausias Šiogūnatas išvisų buvusių, Šiogūno valdžiai pakluso ne tik kariuomenė, daimyo, Imperatorius, bet Šiogūnai vadovavo šalies užsienio politikai, religinėms apeigoms ir kt.[2] XIX amžiuje Šiogūno valdžia pradeda silpti, Šiogūnatas pergyvena drastiškus pasikeitimus, siekiant išlaikyti valdžią, bet nesėkmingai. Paskutinis Šiogūnas Jošinobu, 1867 metais buvo priverstas perduoti valdžią Imperatoriui, prasidėjus Meidži restauracijai, davusi pradžia modernios Japonijos kūrimuisi.
Šiogūnų valdymo laikotarpiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Šiogūnas | Valdymo laikotarpis |
|---|---|
| Kamakura Šiogūnatas | 1192-1333 |
| Minamoto no Joritomo 源 頼朝 (1147–1199) | 1192-1199 |
| Minamoto no Joriie 源 頼家 (1182–1204) | 1202-1203 |
| Minamoto no Sanetomo 源 実朝 (1192–1219) | 1203-1219 |
| Kudžō Joricune 九条 頼経 (1218–1256) | 1226-1244 |
| Kudžō Joricugu 九条 頼嗣 (1239–1256) | 1244-1252 |
| Šinnō Munetaka 宗尊 親王 (1242–1274) | 1252-1266 |
| Šinnō Korejasu 惟康 親王(1264–1326) | 1266-1289 |
| Šinnō Hisaaki 久明 親王 (1276–1328) | 1289-1308 |
| Šinnō Morikuni 守邦 親王 (1301–1333) | 1308-1333 |
| Šinnō Morijoši arba Šinnō Morinaga 成良 親王 (1308–1335) | |
| Šinnō Narijoši arba Šinnō Narinaga 成良 親王 (1326–1338/1344?) | 1334-1338 |
| Kemmu restauracija | 1333-1336 |
| Ašikaga Šiogūnatas (Ašikagos klanas) | 1338-1573 |
| Ašikaga Takaudži 足利 尊氏 (1305–1358) | 1338–1358 |
| Šinnō Munejoši arba Šinnō Munenaga 宗良 親王 (1311–1385?) | |
| Ašikaga Jošiakira 足利 義詮 (1330–1368) | 1359–1368 |
| Ašikaga Jošimicu 足利 義満 (1358–1408) | 1368–1394 |
| Ašikaga Jošimoči 足利 義持 (1386–1428) | 1395–1423 |
| Ašikaga Jošikazu 足利 義量 (1407–1425) | 1423–1425 |
| Ašikaga Jošinori 足利 義教 (1394–1441) | 1429–1441 |
| Ašikaga Jošikacu 足利 義勝 (1434–1443) | 1442–1443 |
| Ašikaga Jošimasa 足利 義政 (1436–1490) | 1449–1473 |
| Ašikaga Jošihisa 足利 義尚 (1465–1489) | 1474–1489 |
| Ašikaga Jošitane 足利 義稙, kitaip Jošiki Ašikaga 足利 義材 (1466–1523) | 1490–1493, 1508–1521 |
| Ašikaga Jošizumi 足利 義澄 (1480–1511) | 1495–1508 |
| Ašikaga Jošiharu 足利 義晴 (1510–1550) | 1522–1547 |
| Ašikaga Jošiteru 足利 義輝 (1536–1565) | 1547–1565 |
| Ašikaga Jošihide 足利 義栄 (1540–1568) | 1568 |
| Ašikaga Jošiaki 足利 義昭 (1537–1597) | 1568–1573 |
| Tokugava Šiogūnatas (Tokugavos) | 1603—1868 |
| Tokugava Iejasu 徳川 家康 (1542–1616) | 1603–1605 |
| Tokugava Hidetada 徳川 秀忠 (1579–1632) | 1605–1623 |
| Tokugava Iemicu 徳川 家光 (1604–1651) | 1623–1651 |
| Tokugava Iecuna 徳川 家綱 (1641–1680) | 1651–1680 |
| Tokugava Cunajoši 徳川 綱吉 (1646–1709) | 1680–1709 |
| Tokugava Ienobu 徳川 家宣 (1662–1712) | 1709–1712 |
| Tokugava Iecugu 徳川 家継 (1709–1716) | 1713–1716 |
| Tokugava Jošimune 徳川 吉宗 (1684–1751) | 1716–1745 |
| Tokugava Iešige 徳川 家重 (1711–1761) | 1745–1760 |
| Tokugava Ieharu 徳川 家治 (1737–1786) | 1760–1786 |
| Tokugava Ienari 徳川 家斉 (1773–1841) | 1787–1837 |
| Tokugava Iejoši 徳川 家慶 (1793–1853) | 1837–1853 |
| Tokugava Iesada 徳川 家定 (1824–1858) | 1853–1858 |
| Tokugava Iemoči 徳川 家茂 (1846–1866) | 1858–1866 |
| Tokugava Jošinobu 徳川 慶喜 (Keiki 慶喜) (1837–1913) | 1867-1868 |
| Meidži restauracija | 1868–1912 |
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Shogunate. (2007). In Encyclopædia Britannica Online: Shogunate. Žiūrėta 2007-06-05
- Shugo. (2007). In Encyclopædia Britannica Online: Shugo Žiūrėta 2007-06-05
- S. Turnbull. (2003). Samurai – The World of the Worrior. Ospreypublishing. ISBN 1-84176-740-9